viagra super force buy over internet

Vėjas nulaužė 800 metų gyvavusį Trainiškio ąžuolą

Spalio 5-oji Trainiškio bendruomenės gyventojams įsirėš visam laikui, deja, kaip viena liūdniausių dienų. Naktį galiūnas ąžuolas neišlaikė stipraus vėjo gūsio ir virto. Laimei, į miško pusę. Aplink ąžuolą pūpsojo gyventojų pirkelės ir ūkiniai pastatai, bet jų ąžuolas nepalietė. Jo aukštis buvo 23 m, kamieno apimtis – apie 6 m, o jo amžius, specialistų nuomone, siekė 800 metų.

Šio nedidelio kaimelio, prisišliejusio prie Baluošo ežero kranto, visus iki vieno gyventojus, atėjusius į šį pasaulį, pasitikdavo galingas ąžuolas, menantis sunkiai mums įsivaizduojamus pagonybės laikus ir saugojęs begalę paslapčių bei globojęs Trainiškio gyventojus. Iki krikščionybės laikų šis ąžuolas buvo laikomas šventu, mat senojo mūsų tikėjimo žmonės – pagonys – tikėjo, jog jame apsigyvendavusios prosenelių dvasios. Buvo draudžiama jį kirsti, tačiau bet kada galima buvo su juo kalbėtis. Trainiškio ąžuolas tapo saugomas valstybės. Jį globojo ir patys Trainiškio gyventojai, ir Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojai.

Manau, bus visai teisinga, jei šį ąžuolą pavadinsiu ne tik trainiškėnų, bet ir visų ignaliniečių pasididžiavimu. Juk nerasi žmogaus, nepabuvojusio šalia šio galiūno, nesvajojusio su juo ir draugams nepasakojusio apie jį. O ir į mūsų kraštus atvykę svečiai ir turistai nepraeidavo nepasilabinę ar pagarbiai nenusilenkę šiam senoliui.

Ignalinos seniūnas Jonas Polito taip pat šiek tiek susikrimtęs – nesitikėjo ir jis, kad taip stipriai žinia sujaudins Trainiškio bendruomenės žmones. „Nežinau, ką darysime toliau. Trainiškio žmonės labai nusiminę, nekalbūs pasidarė. Kadangi tai ne mano vieno valdos ir ne mano vieno galioje priimti sprendimus, tačiau manau, kad stengsimės įamžinti šio ąžuolo atminimą. Kaip? Sėsime su bendruomene ir ANP atstovais prie apskritojo stalo ir kalbėsime, spręsime“, – sakė J. Polito.

Vaikštinėdama prie jau niekada nebežaliuosiančio ir nieko niekam nebepasakysiančio ąžuolo prisirinkau gilių. Gal kuris nors sudygs ir sužaliuos, kažkur kitoje vietovėje prisimins apie Trainiškį, dorus ir darbščius jo žmones. Sakoma, kad negalima maistui vartoti gilių, nuo vyresnio nei šimto metų ąžuolo, nes jo atmintis išlieka tose gilėse, o tai žmogui visiškai nereikalinga.

Medžio mirtis, žmogaus mirtis, pasaulio mirtis... Lietuvoje jau pradėtos naujos laidojimo tradicijos. Kūną kremuoja (sudegina), o pelenus suberia į ekologišką urną, įpila vandens, ir įdeda žmogaus, pareiškusio savo valią prieš mirtį, norimo medžio sėklytę. Įkasus tokią urną į žemę, po kiek laiko išdygsta medelis,  jis su urna sodinamas į nuolatinę vietą Sielų giraitėje. Simboliškas, bet gražus medžio, žmogaus ir pasaulio tęstinumas...

O štai Trainiškio ąžuolą padėti įamžinti ar įprasminti gali ir mūsų krašto moksleiviai, pasitelkdami vaizduotę, prisimindami istoriją... tokiu būdu jie galėtų nupiešti ar parašyti, ką iš tikrųjų žinojo ir kokias paslaptis saugojo šis galiūnas. Įdomesnius kūrinius, manau, mielai norėtų turėti ir Trainiškio bendruomenės nariai, kurie jau vėliau apsilankysiantiems svečiams ar turistams perpasakotų Trainiškio ąžuolo legendas.

Autorės ir N. Grušniaus nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurios partijos kandidatų sąrašą balsuotumėte?

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje