viagra super force buy over internet

Atgaivinta tradicija Jonines švęsti prie seniausio Lietuvoje Aukų akmens

Tarp bemaž visuose rajono miesteliuose šiemet praūžusių Joninių, išskirtine švente galima laikyti Jonines prie Antakmenės Aukų akmens (Kazitiškio sen.), pirmąkart vykusias po 1940 m. Būtent tuomet čia vyko paskutinė Joninių šventė, nes Lietuvą užplūdę bolševikai tokių tautos suėjimų netoleravo.

Jonines prie Aukų akmens iš užmaršties prikėlė nenustygstanti visuomenininkė iš Gerveliškės kaimo, buvusi mokytoja, o dabar jau garbaus amžiaus Birutė Žemaitienė. Ji sugalvojo, visus sukvietė, suorganizavo ir padedama daugybės pagalbininkų padarė. Dalyvavo rajono meras Henrikas Šiaudinis, Kazitiškio ir Vidiškių seniūnai Drąsutis Jelinskas ir Vigalija Matkėnienė, Dūkšto klebonas Sigitas Grigas, aplinkinių kaimų gyventojai. Mero atvykimu buvo ypač patenkinta renginio organizatorė. Sakė – tokios garbės nesitikėjusi.

Poniai Birutei pasiūlius, kaip kadaise, šventė pradėta giesme „Marija, Marija“. Tuomet pagerbti Jonai ir Janės, kurių dalyvavo trys. Jiems rajono meras įteikė po fotoalbumą „Ignalina“. Sveikindamas susirinkusius jis sakė: „Džiugu, kad čia susirinkot niekieno nevaromi, savo noru. Siūlau pasistengti, iš fondų pagal pateiktą projektą gauti lėšų ir šią šventą vietą sutvarkyti, padaryti ją nuolatinių susibūrimų vieta“.

Kazitiškio seniūnas D. Jelinskas, už šventę dėkodamas organizatoriams, sakė, kad dar prieš keletą metų takas prie šio akmens buvo užžėlęs aukšta žole, vėliau tas takas kasmet vis platėjo ir šiemet tapo plačiu keliu. Linkėjo jam ir toliau plėstis. Vidiškių seniūnė V. Matkėnienė išreiškė viltį, kad šis akmuo, kaip kadaise, vėl taps traukos vieta. Už surengtą šventę dėkojo jos organizatoriams, o pirmiausia – nenuilstamai poniai Birutei. Jai sveikatos, energijos ir ištvermės linkėjo ir Grybėnų, Vidiškių, Kazitiškio, Daugėliškio ir Taujūnų kultūros darbuotojos.

Dūkšto klebonas kun. S. Grigas sakė: „Nežinojau, kaip rasti šią vietą, atvedė Dievo apvaizda. Kilnu ir garbinga atgaivinti protėvių tradicijas.“ Kadangi renginio pradžioje B. Žemaitienė sakė, kad kadaise šventėje visada dalyvaudavo kunigai, kurie atsiveždavo kibirą šventinto vandens ir visus gausiai juo apšlakstydavo, tai S. Grigas kitais metais taip pat pažadėjo taip pasielgti.

B. Žemaitienė pasidalijo savo prisiminimais apie šią šventą vietą. „Iki 1940 m. čia nuolat žmonės rinkosi melstis. Atvykdavo ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir žmonės iš Daugėliškio, Ceikinių, Mielagėnų, Tverečiaus. Sako, praėjusio amžiaus pradžioje čia lankėsi ir garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, daug kitų garsių dvasininkų, žmonių. Čia meldėsi ir aukojo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai, sentikiai. 1942 m., prie vokiečių, čia buvo atvykę akmenskaldžiai ir kėsinosi sunaikinti akmenį, bet jiems pavyko atskelti tik keletą jo skeveldrų. Antakmenietė Veronika Ribokienė ant kojų sukėlė visos apylinkės kaimų vyrus ir šie sulėkę su dalgiais ir šakėmis apgynė akmenį, išvijo akmenskaldžius“, – pasakojo ponia Birutė.

Šventei tęsiantis, Grybėnų kultūros darbuotojos su vaikais perskaitė Kazitiškyje gyvenančio buvusio mokytojo Leono Bagdono legendą apie šį akmenį ir Antakmenę. Ši legenda gimė iš senų, karta iš kartos kartojamų ir vis naujomis detalėmis papildomų pasakojimų. Koncertavo Daugėliškio, Vidiškių ir Kazitiškio saviveiklininkai, eiles skaitė Urtė, Aurelija ir Skaistė iš Daugėliškio vaikų globos namų. Šventė prie akmens baigėsi vaišėmis prie suneštinio stalo, diskusijomis, šventės aptarimais.

Apie Aukų akmenį

Tyrinėtojas prof. Vykintas Vaitkevičius Antakmenės Aukų akmenį knygoje „Lietuvos senosios šventovės. Aukštaitija“ pamini pirmiau negu Puntuką ar Šventaragio slėnį. Apie šią uolą rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX a. Kaip rašoma V.Vaitkevičiaus knygoje, duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį, vadindamas jį Aukuro akmeniu, 1842 m. pateikė Eustakijus Tiškevičius, o Napoleonas Orda po apsilankymo prie jo metu, apie 1875 m., jį nupiešė ir akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą. Prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola, žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje. Dar anksčiau, 1971 m., Istorijos instituto archeologai prie akmens ištyrė 32 m² plotą. Aptikta 6,5 m skersmens ir 1,4 m gylio piltuvėlio formos duobė su 20 cm storio degėsių, apdegusių akmenų, gyvulių, tarp jų ir arklio, kaulų sluoksniu. Radiokarboninės analizės duomenimis, laužavietė buvo naudojama prieš 210 metų.

Apie Antakmenės Aukų akmenį buvo rašoma ir vėliau. Užrašyta ir nemažai įdomių pasakojimų bei legendų. Pasak padavimų, ant Antakmenės akmens nuo seno buvo deginamos aukos. Beveik iki XX a. vidurio (maždaug iki 1930 m.) žmonės į akmens įdubą dėdavo aukojamo maisto, linų, pinigų. Aplinkinių ir atokesnių kaimų maldininkai Antakmenės akmenį ypač lankydavo 10-ąjį penktadienį po Velykų. Iki 1940 m. čia buvo švenčiamos Joninės.

Antakmenės akmuo priklauso valstybės saugomam geologiniam paveldui ir yra 4,3 m aukščio, 5,85 m ilgio ir 3 m pločio. Aukščiausioje vietoje yra 1,2 x 0,65 m dydžio įduba plokščiu dugnu. Dvišakis viršus primena uolą.

Autoriaus nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurios partijos kandidatų sąrašą balsuotumėte?

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje