Kaimo gandriukai

Tokie jau mes kaimo žmonės. Jeigu jau lemta čia mums gimti ir gyventi, tai ir tvarkomės kaimiškai. Vis kažką sodinam, kažką prisijaukinam. Jeigu mūsų seneliai pasodino liepą, ąžuolą, tai jų anūkai į medžius jau kelia inkilus, dar geriau – seną vežimo ratą ar akėčias. Na, dėl akėčių gal kiek ir perdedu. Taip darydavo anksčiau. Laikui bėgant, medinės akėčios supuvo. Na, o metalinių kažkaip niekas nekelia. Yra ir mūsų kaime ąžuolas. Jame buvo įkelta kažkas panašaus į akėčias, vienu žodžiu, paruošta vieta gandralizdžiui. Patiko gandrams. Apsigyveno. Kiekvienais metais vis tvarkė lizdą. Taip sakant – „renovavo“. Per daug metų tiek prinešė savo statybinės medžiagos, kad neišlaikė lizdo pagrindas – sulūžo. Be pagrindo neišlaikė ir lizdas. Nukrito.

Mes, kaimo žmonės, sunerimom. Negi liksime be savo gandro. Išskris į kitą kaimą, o kaip su gimstamumu? Bet taip neatsitiko. Niekur jie neišskrido. Vėl ėmėsi statyti naują būstą. Dabar jau statė šiuolaikinį, modernų – ant elektros stulpo. Padėjo elektrikai. Į stulpą įkėlė metalinį lizdo pagrindą. Netrukus garsiu kalenimu gandrai pranešė apie įkurtuves. Keletą metų ir kaime, ir pas gandrus buvo ramu. Kiekvieną vasarą lizde užaugdavo pora gandriukų. Nedaug, bet ir kituose lizduose tas pats būdavo. Taip buvo ir praeitą vasarą.

Vieną dieną virš lizdo pasirodė gandriuko galva, dar po dienos antro gandriuko galva. Taip diena iš dienos vis aukščiau kilo dvi galvytės. Gandriukai augo. Senieji gandrai jau išdrįsdavo palikti juos vienus, o patys lesinėdavo netoli esančioje pievoje. Bet vieną pavakarę įvyko tai, ko nesinori prisiminti. Kol tėvai ieškojo maisto pievoje, iš kažkur atskrido svetimas gandras ir užpuolė vienus paliktus mažuosius. Be jokio gailesčio juos kapojo. Kilo triukšmas. Žmonės, pamatę kas darosi, norėjo padėti gandriukams, bet kaip pasieksi? Pamosavom rankom, pašūkavom, tuo ir baigėsi mūsų pagalba. Išgirdę triukšmą, atskrido senieji. Puolė ginti lizdą ir vaikus. Nuvarė šalin atėjūną, bet savo vaikų išgelbėti nespėjo. Matėsi kaip boluoja ant lizdo krašto negyvi mažieji. Gaila buvo kaimiečiams ir mažųjų, ir senųjų gandrų.

Jau galvojom, kad senieji pasitrauks iš lizdo. Bet ne. Jie niekur nesitraukė nuo savo jau negyvų vaikų. Tarsi liūdėdami, gal taip ir buvo, ar gedėdami dienas ir naktis praleisdavo lizde. Taip iki išskrendant. Per žiemą vis prisimindavome gandrus ir šį įvykį. Vis spėliojom: atskris ar neatskris?

Atskrido. Vėl pavasariniai rūpesčiai lizde. Matėsi, kad jau šeimininkė visą laiką tupi lizde. Na, o kai atsikėlė, visi užrietę smakrus stebėjome, kada pasirodys naujoji karta. Vėliau pasirodė viena gandriuko galvytė. Po dviejų trijų dienų dar viena galvytė. Neblogai. Dar po dienos trečias gandriukas iškišo snapą. Tai bent! Diena dieną veja. Žiūrim, ir ketvirtas snapas kyšo. Ką čia ketvirtas. Visi penki gandriukai dairosi, kas naujo kaime. Dabar, kai rašau, gandriukai gerai paaugę. Kai sustoja visi ant kojų, gražu pažiūrėti. Jau ir sparnus mankština, ruošiasi pirmam skrydžiui.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*


Warning: Creating default object from empty value in /var/www/clients/client2/web6/web/modules/mod_udjacomments/helper.php on line 387





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    lrytas.lt

    Reklama ir skelbimai svetainėje