viagra super force buy over internet

Vado Roko žūtis: liudijimai, faktai, legendos

Noriu atsiliepti į dar 2013-03-26 d. „Mūsų Ignalinos“ straipsnį „Paskutinis vado Roko mūšis“. Manau, kad didelė dalis faktų ir aplinkybių dėl 1952-03-27 d. įvykio Vlado Vaiškūno vienkiemyje (Bujutiškėje, netoli Ceikinių), kur tądien žuvo mano tėvas, partizanų „Tigro“ rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas, prieštarauja mano surinktiems faktams ir liudytojų atsiminimams. Kaip ir kiekvieną žmogų, vaikystėje sudėtingomis ir tragiškomis šaliai aplinkybėmis netekusį tėvo, mintys apie tai nepaleidžia visą gyvenimą. Ir nori tu ar nenori – vėl ir vėl grįžti prie šios skaudžios temos, gvildeni ją su artimaisiais ar gaudai kiekvieną galimybę pasikalbėti su bet kuo, kas tau gal pasakytu ar paliudytų ką nors, ko tu dar nesi girdėjęs. Ir galų gale, persijojęs ir daug kartų permastęs visą informaciją, turį prieš akis nuoseklų, logišką veiksmo vaizdą, kuriame žinomi ir negalintys būti paneigti faktai ir nesuinteresuotų liudininkų liudijimai leidžia atmesti kai kurias įvykio versijas ar interpretacijas, kurios dar ir dabar naujai atsiranda.

Didesnę gyvenimo dalį, t. y. sovietmečiu, ne visi norėjo šia tema kalbėti, nebent, jei tu pelnei pašnekovo pasitikėjimą arba, kaip sako, prie „gero puslitrio“ ar net litro. Nors negalima teigti, kad ir sovietmečiu visi lietuviai sėdėjo, kaip pelės po šluota, ir bijojo pasidalinti tuo, ką žinojo, nes, galų gale, žinomų faktų liudijimas dar nereiškė to žmogaus pozicijos tų faktų atžvilgiu. Galima buvo gauti norimos informacijos ir „iš kitos pusės“ veikėjų. Netgi sovietų kalėjimuose, kaip pasakojo mano krikšto mama, enkavėdistų laikyta ne vienerius metus Lukiškėse, žmonės ten patekę per keletą savaičių įvaldydavo Morzės abėcėlę ir kulnimi į betonines kalėjimo grindis sukurdavo tokį „media“ ir tokį informacinį srautą, kurio enkavėdistai jokiais būdais negalėdavo nutildyti nei dieną, nei naktį. Vienu metu net ir komunistinė „Komjaunimo tiesa“ pateikė gan išsamų straipsnį apie mūsų tėvo žūtį, sakydama, kad tai buvo „paskutiniai šūviai ežerų krašte“. Straipsnyje, be kita ko buvo sakoma, kad Rokas savo veikloje naudojosi jo agentais ir tarp „liaudies gynėjų“, kurie taip pat galėjo žinoti konkrečių Roko žuvimo detalių.

Tiek mano mama, tiek ir mano mamos mama bei kiti giminės, vyrai ir moterys, didele dalimi buvo betarpiški tų dienų įvykių, susijusių su mano tėvo veikla Ignalinos krašte, liudininkai ar net dalyviai. Nors daug giminės vyrų žuvo, bet, ačiū Dievui, ne visi. Mano močiutė Petronėlė Basienė, kurios du sūnūs ir žentas buvo rezistencijoje, tapo jų nuolatine ryšininke iki pat jų visų žuvimo. Ji taip pat buvo priversta slapstytis, bet pati rinko jiems maistą, apsimesdama elgetaujančia, bekampe padegėle. Jos dėka ir aš, ir mano sesuo išvengėme būti išvežtais į Sibirą kartu su mūsų motina.

Suprantama, kad pokary, kol mes buvome vaikai, nei man, nei seseriai nieks jokių smulkmenų apie tėvo žūti stengėsi tiesiogiai nepasakoti. Tačiau tai buvo labai dažna suaugusiųjų pokalbių tema ir tai, bent jau man jų besikalausant, įsirėždavo atmintyje ir vardai, ir slapyvardžiai, ir vietovės. Atkūrus Nepriklausomybę, galima sakyti įvyko tikras informacinis proveržis. Ir laimė, kad dar praėjus 45-eriems pokario ir sovietmečio metams, liko dar nemažai garbaus amžiaus liudininkų, kurie tiesiog skubėjo pasidalinti tuo, ką žinojo ir ką buvo priversti ilgai slėpti.

Žmonės, kurių visai nepažinojai, išgirdę, kad esame Roko vaikai, prieidavo ir pasakodavo ką patys žinojo ar girdėjo iš kitų. Ne vieną kartą kalbėjau su buvusiais ryšininkais ir tais, kurie matė mūsų tėvą jau negyvą, „eksponuojamą“ atpažinimui NKVD būstinėje Ignalinoje. Kalbėjau su žmonėmis, pažinojusiais kartu su tėvu žuvusio drąsaus vyro Vlado Vaiškūno našlę ir girdėjusiais jos matyto įvykio atpasakojimą, klausinėjau šalia Vaiškūnų vienkiemio esančio Kacėniškės kaimo senų žmonių prisiminimų apie tą plačiai po kraštą nuskambėjusį įvykį, kuomet buvo nukauti du žinomi ir nekenčiami enkavėdistai. Ne vienas iš senuolių nebe džiaugsmo prisiminė tas „įspūdingas“ enkavėdiistų laidotuves su dūdų orkestru ir saliutu prie duobės.

Galų gale ir mūsų giminių KGB (NKVD) bylos, esančios Vilniuje, mums, kaip giminėms,  tapo prienamos pasiskaityti.

Noriu pateikti mano to įvykio visos eigos vaizdą, kur visi lemtingi momentai buvo man ne kartą perteikti ne vieno žmogaus, kuriuos galiu ir įvardinti. Kartu, deja, noriu visiškai atmesti kai kuriuos gerbiamam mokytojui Leonui Bagdonui to anoniminio stribo nupasakotus faktus ir veiksmo aplinkybes, kaip visiškai neįtikinamas ir prieštaraujančias žinomiems, neginčyjamiems  faktams.

Vaiškūnai nebuvo dideli ūkininkai ir jų nedideli laukai (paimti kolchozo) buvo apsupti miškų. Jų nedidelės sodybos pamatai yra išlikę ir šiandien. Ten dabar jaunas, kokių 40 metų miškas. Tuo metu (1952 m.) Vaiškūnai turėjo dukrą, apie kurią mini pono Bagdono pašnekovas stribas. Buvo dar ir neseniai gimęs, gal metų amžiaus sūnus.

Jau vien dėl tokių „liudininkų“ buvimo Rokas jokiu būdu negalėjo skirti Broniui Kalyčiui susitikimo Vaiškūnų sodyboje. Jis įtarinėjo B. Kalytį esant išdaviku. Matyt, vis tik jis atvyko į Ceikinių apylinkes, nes susitikimui buvo paskirta kažkuri vieta, į kurią jis nenuvyko.

Enkavėdistai aiškiai turėjo informaciją, kad Rokas ir jo adjutantas Mykolas Cicėnas-Erškėtis, Viešpats jau kažkur čia ir jie ėmė tikrinti galimas Roko buvimo vietas.

Mano motina dar 2000 m., – keli metai iki jos mirties, man du kart pakartojo: „Robertai, atsimink, tavo tėvą enkavėdistams išdavė žmogėnas, pavarde Girdziušas (ar Girdziušas)“. Tą pavardę tikrai įsidėmėjau, bet neieškojau jokių patvirtinimų. Dabar žinau, kad tarp šiame krašte gyvenančių žmonių tokia pavarde tikrai buvo bent vienas stribas. Bet ar tas stribas buvo įdavęs tėvą, ar koks kitas iš tų Girdziušų giminių, nežinau. Man, deja, vardo mama nepasakė.

1952-ųjų kovas buvo ypatingai šaltas. Rogių kelias ir sniegas laikėsi dar tvirtai. Tai man minėjo ne vienas mano pašnekovas. Nebuvo jokių žydinčių purienų, varnėnų, kas minima pono Bagdono kalbinto stribo prisiminimuose. Aš net specialiai meteorologijos metraštyje patikrinau 1952-ųjų kovo orus ir temperatūras.

Dėl vietos ypatumų, virtine rogių artėjantys stribai buvo pastebėti per vėlai. Jų buvo daugiau nei 10 vyrų, visi gerai ginkluoti. Nežinia kieno tai buvo sumanymas, bet partizanai skubiai užkimšo besikūrenančios krosnies kaminą, kad dūmai rūktų į vidų, paliko praviras trobos ir priemenės duris, o šeimininkus išprašė į kiemą. Tai buvo viltis, kad bent ši šeima nenukentės per neišvengiamą mūšį su stribais. Manau, kad Rokas ir Viešpats matė, kad jiems labai mažai vilties prasiveržti. Jiems buvo jau neesminis dalykas, ką stribams klausinėjami pasakys Vaškūnas ar jo moteris. Tam mažam namelyje likti nepastebėtais buvo neįmanoma, net nedarant jokios kratos.

Vaiškūnas kažką krapštėsi kieme, netoliese buvo ir Vaiškūnienė, kai prie jų priėjo abu „komandyriai‘: NKVD kapitonas Kazadojev ir leitenantas Ivanov. Jei stribai būtu buvę tikri, kad šioje sodyboje yra partizanai, pagal elementarias tokių operacijų vykdymo taisykles jie būtų elgęsi visai kitaip, nei jie tai darė čia. Matyt Vaiškūnas tai pajuto ir tai padiktavo jo elgesį kalbantis su stribais. Jokių vaišių Vaiškūnai stribams nesiūlė ir jokiom drebančiom rankom Vaiškūnienė nenešė stribams užkandos ar degtinės.

To stribo, kuris ponui Bagdonui kurpė savo versiją, matyt, išvis nebūta trobos viduje. Būtų kažkas neįmanomo, jei didžiajame kambaryje, kur stovėjo įprasta šiame krašte duonkepė krosnis, sėdi gauja stribų, o ant krosnies du aukšti stambūs vyrai, kokiais buvo Rokas ir Viešpats, kūrena ugnį ir degina dokumentus, bet niekas jų nei pastebi, nei užuodžia.

Dar daugiau, kiek žinoma, patyręs žvalgybininkas ir konspiratorius Rokas niekada nesinešiojo jokių dokumentų su savimi, nes žinojo, kad žūti gali kiekvieną dieną ar net valandą – nuo atviro priešo ar nuo palūžusio užverbuoto išdaviko.

Lauke likę kiti stribukai apsupo sodybą ir laukė komandų. V. Vaiškūnas buvo tikrai drąsus vyras. Jo balsas nesudrebėjo. Paklaustas – ar neturi svečių, atsakė: „Matot, krosnies kaminas netraukia, nieko viduj nėra...“

Matyt buvo įtaigiai pasakyta, nes ir T. Ivanov, ir A. Kazadojev vienas paskui kitą nepatikliai pajudėjo link atvirų priemenės durų. Ir nežinia, ar jie spėjo abu peržengti slenkstį, kai iš vidaus pasipylė automato serija. Kai šūviai pasipylė ir į atokiau stovinčių stribų pusę, stribai paleido ugnį į namelį, supratę, kad jų vadai jau neišeis.

Jei, kaip fantazavo tas pono Bagdono kalbintas stribas, susišaudymas būtu vykęs esant pilnai trobai stribų ir dar sprogstant mestai granatai, nukautų ar sužeistų būtų buvę daug daugiau. O jokių žinių, kad dar bent vienas stribas būtų nukautas ar sužeistas, nėra.

Stribai nušovė ar sunkiai sužeidė V. Vaiškūną. Dabar negaliu teigti, kaip buvo su mažuoju Vaiškūniuku. Ar jis gulėjo lopšy, ar buvo ant motinos rankų, nes teko girdėti abi versijas. Niekas neliudijo, kad Vaiškūnų dukrą nušovė Kazadojev. Tokia pono Bagdono pašnekovo stribo kalba, matyt, buvo bandymas suversti savo kaltę žuvusiam „komandyriui“.

Šaudymas buvo girdėti ne vieną valandą. Teigiama, kad stribai turėjo ir lengvąjį kulkosvaidį (gal ir ne vieną), tačiau niekas iš apie tą mūšį pasakojusių liudininkų jokių granatų sprogimų neminėjo. Partizanai atsišaudė ilgai – daug ilgiau, nei tai leistų jų turėti ginklai. Manoma, kad jie pasinaudojo ir „svečių“ atsineštaisiais.

Viena sena gretimo Kacėniškės kaimo gyventoja, su kuria kalbėjau apie tuos įvykius, atkakliai tvirtino, kad matė, kaip negyvus partizanus vežė iš mūšio vietos, matė, kad jų abiejų aulinių batų pėdos buvo apvyniotos virvėmis. Jie, vis tik, tikėjosi prasiveržti. Tokia priemonė gal buvo tam, kad neliktu pėdų sniege ar dar dėl ko nors. Tai detalė, kuriai, deja, neradau paaiškinimo.

Pasakojama, kad nutilus šūviams ir stribams įsėlinus į vidų, kažkuris jų dėl drąsos paleido automato seriją į Roką, taip pat ir į jo veidą.

Kai kurie liudininkai, su kuriais teko kalbėti, teigė matę, kad kurį laiką žuvusieji buvo numesti ant grindinio Ignalinoje. Tačiau buvęs ryšininkas, tuo metu 16-metis paauglys L. J. buvo nuėjęs pasižiūrėti į žuvusiuosius, kai jie buvo atpažinimui pasodinti NKVD būstinės sandėliuke. Jie buvo sušalę į ragą ir jų bruožai mirties nedaug sudarkyti.

Tai visiškai prieštarauja pono Bagdono kalbinto stribo versijai. Liudininkas L. J. tvirtino, kad Roko veide matėsi kelios kruvinos taškinės žaizdos.

Žuvę partizanai NKVD būstinėje buvo „eksponuojami“ gan ilgai. Matyt stribų vadovybei reikėjo įrodymų ar liudijimų, kad ten tikrai buvo Rokas, Cezaris, Djakomas. Atpažinimo jiems, matyt, nepavyko padaryti. Niekas iš jį pažinojusių gyventojų nenuėjo pasitarnauti stribukams. Enkavėdistai netgi nesugebėjo teisingai nustatyti Roko pavardės: MGB archyviniuose dokumentuose jis figuruoja ne kaip Žaliaduonis, bet kaip Želidonis – „dingęs be žinios“. Tokią pažymą jau LTSR VRM išdavė mano motinai, kai ji grįžusi iš tremties po kurio laiko kūrė naują šeimą.

Roko žuvimo visa istorija ilgai nedavė ramybės mūsų motinos mamai P. Basienei, kuri pažinojo daug vietinių žmonių ir net tų, kurie buvo artimi stribams, dalyvavusiems mūšyje. Tik įsitikinusi, kad jos žuvęs žentas tikrai guli Ignalinos NKVD būstinėje, po kurio laiko, šifruotai, nesklandžiu savo sukurtu eilėraščiu, apie tai pranešė į Uralo lagerį ištremtai dukrai.

Močiutė, jau daugiau nebūdama partizanų ryšininke, dar kurį laiką gyveno keisdama vietas iki po Stalino mirties prasidėjo politinis atšilimas. Mirė Vilniuje 1968 m. pas savo dukras, sulaukusi 85-erių. Ką žinojo apie Roko žūtį, ji papasakojo iš tremties grįžusiai dukrai, taip pat ir apie išdaviko Girdziušo vaidmenį šioje istorijoje.

Vėl grįžtant prie tos pono Bagdono kalbinto stribo sukurtos, labai jau baltais siūlais siūtos versijos, darosi nesunku suprasti to stribo „kūrybos“ motyvus. Jei tas žmogus turėjo bent kiek sąžinės ir paprasto sveiko proto, jis turėjo jausti, kad sunaikindami Vaiškūnų šeimą jie elgėsi kaip karo nusikaltėliai, arba, kaip dabar sakytų, teroristai. Buvusio stribo noras bent kiek reabilituotis savo ir kitų akyse yra suprantamas – jų operacija buvo katastrofa. Gal jis kiek būtų išpirkęs savo ir kitų kaltes, parodydamas, kur jie užkasė daugelio nužūdytųjų palaikus.

Stribai slėpė savo juodas „dūšeles“ sovietmečiu, deja kartais atrodo, kad Nepriklausomybes laikais juos slėpti apsiėmė ir mūsų valstybė, varžydama priėjimą prie KGB ir NKVD dokumentų. Arba dar geriau – aš, gavęs paskaityti mano giminių bylas, KGB rūmuose aptikau daugybę lapų su kruopščiai aštriu peiliuku išpjaustytais puslapiais, kur figūravo sovietinių informatorių, tardytojų ar liudinikų pavardės. Bylose Lietuvos žmonių, dažnai visai be kaltės tardytų, kalintų, tremtų.

Daug dabartinių 60–70 mečių tikriausiai prisimena, kad Lietuvos KP CK pirmininko P. Griškevičiaus valdymo laikais buvo organizuotas vienintelis Lietuvos sovietinėje istorijoje taip vadinamų „liaudies gynėjų“ suvažiavimas. Buvo pilna 600 vietų Profsąjungos rūmų salė, ją saugojo milicininkų būrys. Esu tikras, seniai buvo įmanoma rasti LKP archyvuose tų delegatų sąrašus. Bet ar kas jų ieškojo? Ar bent norėjo ieškoti? Tai tokios mintys apie Lietuvą pabaigai, pastaruosius 5-eris metus gyvenant ne namie, o šalia savo išvykusių vaikų Londone.

O gal tokia Valstybės politika ir yra pagrįsta, norint kuo greičiau suvienyti tos sovietinės uodegoszx nesugebančią atsikratyti visuomenę?

Aš pripažįstu, kad tam tikra prasme rekonstravau man, mūsų šeimai ir daugeliui susijusių žmonių skaudų įvykį. Vis tik manau, kad galima pastebėti, jog aš perteikiau tik tai, ką pavyko išgirsti iš patikimų žmonių, kurių daugumos pavardes ar vardus galiu paminėti. To, ko nepavyko sužinoti, nerašau. Todėl man gali būti atleista už kai kurias spragas ir gal ne geriausią mano rinktos, dabar jau istorinės, medžiagos išdėstymą.

Londonas
2014-06-06 d. Specialiai „Mūsų Ignalinai“





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurios partijos kandidatų sąrašą balsuotumėte?

Apklausa

Jei savivaldybių rinkimai vyktų rytoj, už kurį kandidatą į merus balsuotumėte?

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje