viagra super force buy over internet

Rimšės krašto lobiai: legendos ir tikrovė

Daug keistenybių, paslapčių ir tragedijų slepia senoji Rimšės krašto žemė. Čia praūžė trijų sukilimų audros, nesuskaičiuojami švedų, rusų, vokiečių, kazokų ir prancūzų pulkai ėjo per žemę plėšdami ir naikindami vietos žmones. Tokių sukrėtimų metu iškildavo grėsmė ne tik gyventojams, bet ir jų turtui. Tais laikais svarbiausiu ir vieninteliu santaupų slėpėju buvo žemė. Patikėjus žemei savo turtą, o karams ir epidemijoms nusinešus paslėptų vertybių šeimininkus, gimdavo dar vienas lobis. Patirtis rodo, kad dauguma mūsų šalyje randamų lobių priskiriami sunkmečių periodui – karų su Švedija ir Šiaurės karo laikotarpiui. Užkasti žemėje turtai, lobiai nuo senovės audrino žmonių vaizduotę, todėl beveik kiekvienoje vietoje galima išgirsti pasakojimų apie tariamai paslėptus ir realiai rastus lobius.

Legendos...

Renkant kraštotyrinę medžiagą, Rimšės ir Dūkšto apylinkėse užrašiau keliolika pasakojimų apie paslėptus lobius bei „degančius pinigus“ (pastarieji pasakojimai labiau būdingi Dūkšto kraštui). Daugelis pasakojimų yra tikrai kažkada buvusių padavimų nuotrupos, konstatuojant tik patį faktą, jog tam tikroje vietoje yra užkasti ar kitokiu būdu paslėpti lobiai. Įdomesni pasakojimai susiję su dvasiomis, piktomis jėgomis, slepiančiomis ir saugančiomis paslėptus lobius. Deja, tai jau beveik prarasta mūsų krašto tautosakinio palikimo dalis.

Paminėsiu keletą vietų, kuriose, pasak senųjų vietos gyventojų, ir glūdi iki šiol nerasti lobiai.

Vilkuočių kaimas. „Pro kaimą kadaise ėjęs kelias. Toliau nuo kaimo buvęs nutiestas sukastu stačiu pylimu, vadinamu „Kauprės“. Kai grįžinėjo iš Rusijos prancūzų kariuomenė, tai nuo to skardžio į Žilmo ežerą nugarmėjo vežimas su geležine dėže, pilna aukso. Buvo tokių smalsuolių, kad bandė ieškoti tų lobių, bet nieko nerado“.

Padysnis. Seni žmonės pasakodavę, kad kadaise pro Mirsko dvarą ėjęs „planavas“ kelias. Prancūzai, eidami tuo kelių, dvaro prūde „zatapijo“ bačkelę aukso ir bačkelę sidabro...

Čeberakai. „Kai aš buvau dar jaunas, tai girdėdavau kalbas, kad ant Čebarakų piliakalnio būta bažnyčios. Prisimenu, kai piemenavau, dar matydavau laiptų žymes. Paskui dar kalbėdavę, neva yra užkasti pinigai, tik paimt jų niekas negali...“

Šaškės. „Kuncerų žemėj augo trys labai senos šimtametės kriaušės. Seni žmonės pasakodavo, kad toj vietoj pakastas lobis. Tikrai paimt jį ne taip lengva – reikia kast atbulai nusisukus ir žiūrėt šonan – saugo velniai“.

Gritūnai. Šalia kelio yra kalnelis, sakydavo, kad tenai lobis pakastas...

Klikolnica (Vilkaragis). „Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo kelias iš Vilkaragio į Ščitnikus. Pasakojama, kad kadaise Napoleono kariuomenė, negalėdama užvažiuot į statų kalną, ant Varkakalnio pakasė armijos kasą – pinigų vežimą. Rodydavo vietą – ant kalno po akmeniu. Lenkų laikais žmonės dar kasinėjo – pinigų ieškojo. Kai statė Ščitnikų ambulatoriją, tai ekskavatoriumi viską vertė, bet jokio lobio nerado“.

Magūnai. „Buvo toksai pasakymas – Napoleono laikais buvo užkastas auksas. Po daugelio metų į Magūnų kaimą pas Valinską ateina senelis ubagas ir sako: „Žinau auksą užkastą, tu padėsi man atkast, nes aš vienas nepagaliu. Pasdalinsma: tau bačkelė – man bačkelė, užteks man senam...“. Sutarė, kaip ant rytojaus eis, atkas. Iš ryto Valinskas eina kelt tą ubagą – jau eis aukso paimt. Kelia, kelia – nepakelia, žiūri – jau šaltas, pernakt numiręs... Liko ir auksas nepaimtas“.

Rimšė. Žinomas Tripuckų kaimo pasakorius Liudvikas Dubaka prieš tris dešimtis metų papasakojo tokį atsitikimą. Rusijon nuvykę Rimšės krašto lietuvaičiai sutiko senutėlį kareivį. Jis, sužinojęs iš kur jaunuoliai, paporino istoriją, jog kitados, atsitraukiant nuo besivejančių prancūzų, rusų kariuomenė paslėpė prie Rimšės bažnyčios didelį lobį. Vyrukai tikėjosi praturtėsią, bet po keletos metų sugrįžę rado jau perstatytą bažnyčią ir lobio vieta atsidūrusi po bažnyčia.

Belumbiškė. Ramonovskis Juzefas (iš Beniūnų k.) pasakojo: „Gyvenant Belumbišky prisisapnavo, kad Vaitkievičiaus šniūre po akmeniu yra lobis. Pabudo, pagalvojo – nu, baikos sapnuojas. Kitą kartą atsigula – vėl sapnuojas, kad tam šniūre pinigai pakasti. Nueina dėl įdomumo pažiūrėti – kaip tiktai ta vieta, ir akmuo yra. Nu, anas vistiek – kaip kasiot žmogaus žemėj? Tai anas ir nekasiojo...“

Pastarasis papasakojimas aiškiai liudija, jog žmonės jau gerokai anksčiau skeptiškai žvelgė į pasakojimus apie lobius. Rasti lobį – tokia maža tikimybė, jog tikrai neverta užsiimti jų ieškojimu. Tačiau, vis dėlto, dar šen bei ten pasitaiko surasti pavienes praėjusių šimtmečių monetas, o itin retai – ir lobius.

...Ir tikrovė

1890 m. Sankt Peterburgo laikraštis „Novosti“ rašė, kad Rimšės apylinkėse rastas juvelyrinių dirbinių, auksinių ir sidabrinių monetų lobis, svėręs apie 25 svarus (maždaug 11 kg). Jo likimas nežinomas.

Iš to laiko yra įdomus pasakojimas, neabejotinai susijęs su XIX a. antroje pusėje Rimšės krašte rastu lobiu. Magūnuose gyvenantis A. Sabaliauskas pasakojo, jog po baudžiavos panaikinimo Gūrių dvarininkui (tuomet dvarą iki 1883 m. valdė Engelhartai ir jų palikuonys) paskelbus dvaro pardavimą, didžiąją jo dalį ir centrą nupirko „prastas mužikėlis“ Milošius, radęs vertingą lobį. Buvusiam dvaro ekonomikui Višnevskiui papirkus apskrities pristavą, Milošius ilgą laiką negalėjęs įsikurti nupirktame dvare. Galiausiai supratęs, jog aplinkui visi papirkti, jis nuvykęs pas imperijos ministrą, davęs 1000 rublių vertės dovaną. Tiktai tada jo teisės į dvarą buvo atstatytos, o nenaudėliui Višnevskiui nelikę nieko kito, kaip tiktai pulti naujajam ponui po kojomis.

Sprendžiant pagal pasakojimo detales aiškėja, jog lobio būta tikrai didelio ir vertingo. Taigi labai atsargiai būtų galima jį tapatinti su minėtu laikraštyje aprašytu lobiu.

1989 m. Visagino gyventojui į kolektyvinį sodą atvežė durpingos žemės priekabą. Po kurio laiko savininkas Kuzmičius pastebėjo žemėje senovinio puodo šukes ir blizgančias sidabro monetas. Tai pasirodė besą XVII a. Karališkosios Prūsijos, Lenkijos, Rygos miesto pusantrokai. Perkasęs visą žemę, Kuzmičius surinko per 130 sidabrinių monetų, tarp kurių pasitaikė keletas ir didesnio nominalo – taleriai ir jų dalys. Pagal vėlyviausią lobio monetą nustatyta ir apytikslis lobio paslėpimo laikas – 1654 m.

Laimingas radėjes susipažino su kolekcininku iš Visagino. Pastarasis bandė lobį nupirkti, tačiau nesutarta dėl kainos. Tuomet Kuzmičiaus dukra išvežė lobį į tuometinį Leningradą, bet ir ten nepavykus gauti krūvos pinigų, lobis grįžo Lietuvon. Šįkart su vietiniu kolekcininku sulygta už prieinamesnę kainą. Už lobį per du kartus sumokėjus po 400 rublių, monetas įsigijo Visagino gyventojas. Deja, nepatikrintais duomenimis, nuo lobio suradimo dienos jau buvo pradingusios 1–2 stambaus nominalo monetos, tačiau vertingiausia 1647 m. Braunšveigo – Volfenbiutelio valdovo Augusto portretinis taleris bei Cviolio ir Nyderlandų taleriai ir prūsiškas ortas pateko į patikimas numizmato rankas.

Lobiai – reikšminga mūsų kultūrinio gyvenimo dalis, padedanti datuoti istorijos įvykius, nušviečianti krašto ekonominę raidą. Tačiau tektų dar kartą priminti, jog lobio ieškoti tikrai neverta – žemė savo paslaptis išduoda itin retai, tiktai laimingiesiems. Romantikams „lobių ieškotojams“, bandant laimę kasinėjant laidojimo paminklus, norėčiau pridurti: lobių tikrai nerasite, o tiktai sudrumsite palaikų rimtį, suniokosite kultūros paveldo objektą. Už tai numatyta ir baudžiamoji atsakomybė.

Tačiau radus bent vieną menkiausią monetėlę, nereikėtų jos numesti šalin, bet gerai įsidėmėti ir pažymėti radimo vietą – galbūt tai paskleisto lobio dalelė. O visiems, dar neturintiems savojo pomėgio, pasiūlyčiau palinkti į numizmatiką. Tai pakankamai brangus, bet labai turiningas laisvalaikis, neakivaizdinis universitetas.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje