„Mūsų nacionalinei valdžiai dažnai trūksta atsakomybės ir nuoseklumo“

Ignalinoje viešėjo po 28 darbo metų diplomatinę karjerą baigęs ambasadorius Vygaudas Ušackas. Nors jis sprendimo dar nepriėmęs, bet įvardijamas kaip kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Baigęs kelis užsienio universitetus, V, Ušackas dirbo įvairiose pareigose Užsienio reikalų ministerijoje (taip pat ir ministru), 2000–2001 m. buvo vyriausiasis derybų dėl stojimo į ES derybininkas, ambasadorius ypatingiems pavedimams, 2001–2006 m. – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikoje, 2006–2008 m. – Didžiojoje Britanijoje, 2010–2013 m. – ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane, nuo 2013–2017 m. – ES atstovybės Rusijoje vadovas. Ambasadoriaus seneliai ir tėvai gyveno Utenos r. prie Daugailių, iš kur 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą. Grįžę iš tremties, apsigyveno Ukmergėje, vėliau išvažiavo į Skuodą. Kuo toliau nuo tėviškės, kur niekas nežino apie patirtą tremtinio dalią. 1964 m. Skuode būsimasis ambasadorius ir gimė, baigė vidurinę mokyklą. Tad labai simboliška, kad kalbėjomės birželio 14-osios išvakarėse.

– Gerbiamas ambasadoriau, ką Jums davė 28-eri metai diplomatinėje tarnyboje tolesniam gyvenimui?

– Pažinimą – žmonių ir pasaulio. Per tuos metus pamačiau Ameriką, Aziją, Europą ir Rusiją iš vidaus. Liko platus draugų ratas įvairiose pasaulio šalyse, kuris mane labai praturtina. Visa tai dabar bandau panaudot Lietuvos labui: stiprinant mūsų ryšius su pasauliu, stiprinant šalies saugumą, pritraukiant investicijas. Tarptautiniuose susitikimuose dalyvauju kaip lietuvins nešantis žinią apie Lietuvą, tikindamas, kokia Lietuva yra paslaptinga ir graži.

– Dirbdami užsieniuose, Jūs, be abejo, stebėjote , kas vyksta Lietuvoje. O ar matydavote pokyčius Lietuvoje, kai į ją grįždavote po ilgesnės pertraukos?

– Žinoma. Štai kad ir jūsų Ignalina. Renovuotos mokyklos, medicinos įstaigos, baigiama daugiabučių namų renovacija. Didžiausia problema, žinoma, yra žmonių mažėjimas šalyje, emigracija. Sprendžiant šią problemą trūksta Lietuvos valdžios atsakomybės ir politinės valios priimti tokius sprendimus, kad kiekvienas žmogus čia jaustųsi patogiai, būtų kuriama draugiška socialinė aplinka, mažėtų socialinė atskirtis, gyventi būtu ramu ir saugu.

– Jeigu šiandien rankose turėtumėte visas tų procesų valdymo vadžias, kokie būtų Jūsų darbai suvaldant emigraciją, ją, galbūt, net pasukant atgal?

– Kaip minėjau, pirmiausia atsakomybė už tai, kas vyksta. Žmonių mažėja dėl dviejų priežasčių – mažo gimstamumo ir emigracijos. Pirma. Išvykusiems reikia pasiųsti aiškią žinią, kad jie laukiami sugrįžtant. Tam reikia sukurti aplinką, kurioje žmonės jaustųsi oriai ir saugiai, būtų aktyvūs visuomenės nariai. Turime pasakyti, kad išvykusių mes nelaikome kokiais išdavikais ir parsidavėliais. Taip kažkada darė airiai, kurių situacija buvo labai panaši į mūsiškę.

Antra, reikia išmintingos šeimos politikos, tokios, kaip Lenkijoje. Ten viena iš gimstamumo skatinimo priemonių – kiekvienas vaikas nuo gimimo iki 18 metų gauna kas mėnesį po 60 eurų išmokas. 

Trečia, reikia didinti įmonių konkurencingumą, kad jos kurtųsi, žmonės turėtų kur dirbti ir užsidirbti. Reikia daugiau investuoti į mokslą ir švietimą.

Ketvirta, kontroliuojama imigracija. Valdžia turi aiškiai apibrėžti, kokios imigracijos mums reikia. Siųskime žinią Europai, kaip kadaise Gediminas laiškus, ragindami – važiuokite į Lietuvą, pirkite sodybas, kurkitės ir dirbkit. Lietuva turi didžiulį kapitalą. Tai žmonės, nuostabi gamta, didelis potencialas plėtoti ekologinį ūkį, gera sveikatos apsauga ir didžiulės gėlo vandens atsargos.

– Jūs ilgai dirbote Rusijoje. Kokia ji iš vidaus, ar teko bendrauti su V. Putinu?

– Be abejo teko. Jam įteikiau skiriamuosius raštus, bendravome ne kartą. Rusija didelė ir įvairi. Man teko nukeliauti nuo Murmansko iki Čiukotkos, nuo Kaliningrado iki Vladivostoko ir Sachalino. Europos Sąjungos santykiai su Rusija gana tamprūs, bet tie lūkesčiai, kurių Vakarai tikėjosi iš Rusijos – neišsipildė. Prie V. Putino Rusija netaps demokratine. Vis labiau užsukami varžteliai nepriklausomai žiniasklaidai, persekiojama opozicija. Mes Rusijos nepakeisim, ją pakeis patys rusai. Kaip ir kaimynų nepakeisi, todėl turim su ta šalimi išlaikyt ryšius, bet kartu neišsižadėti ir demokratijos principų, aiškiai sakyti, kad nepritariame Krymo aneksijai ir sukeltam karui Rytų Ukrainoje. Reikia plėtoti ryšius ten, kur galime. Gyvename šalia 140 milijonų vartotojų rinkos, čia mūsų interesas. Kaip sakė V. Čerčilis, nėra amžinų draugų ar priešų, yra amžini interesai. Turime investuoti į Rusiją po V. Putino. Viena tokių bendradarbiavimo sričių – turizmas. Su režimu minimalūs santykiai, bet juos reikia plėsti su žmonėmis. Mūsų vadovai neturi ginčytis, kas labiau nemyli Rusijos, bet aiškiai sutarti: kokią jų politiką mes kritikuojam ir nepritariam, o kur galime šnekėtis.

– Jei dabar būtumėte Prezidentas, ką darytumėte kitaip, nei Dalia Grybauskaitė?

– Pirmiausia turiu pastebėti, kad ji per aštuonerius metus pastebimai evoliucionavo. Pradžioje labai blaškėsi, o pirmiausia reikalingas nuoseklumas. Reikia susitelkti svarbiausiems siekiams, uždaviniams, ypač nacionalinio saugumo srityje. Dabar matau Prezidentės pastangas stiprinti gynybą, tačiau trūksta veiksmų ir atsakomybės, valdant demografijos procesus. Specialistai teigia, kad jei šioje srityje niekas nebus daroma, tai po keliolikos metų situacija bus sunki. Jei dabar vieną pensininką išlaiko 3,2 dirbančiojo, tai nesikeičiant situacijai, 2030 m. išlaikys tik 2,1. Pasigendu Prezidentės ryžto ir atsakomybės šioje politikoje. Reikia lyderystės, tačiau, kaip rodo paskutiniai įvykiai, Prezidentė įsivėlė į politinių partijų skandalą. 

– Ar šis skandalas turės neigiamų pasekmių Lietuvai?

– Manau, kad turė gilių pasekmių. Žmonės dar labiau nusivils politine sistema, nes skandalas, kai nerinkti piliečiai bandė uzurpuoti valdžią Lietuvoje, į viešumą iškėlė visus apatinius drabužius ir parodė, kad karalius nuogas. Piliečių nusivylimo pasekmė – į valdžią, pažėrę daugybę pažadų, ateis dar vieni gelbėtojai.

– Lietuva ir Lenkija. Kaip vertinate abiejų šalių santykių raidą?

– Tai labai svarbūs santykiai, tačiau per pastaruosius aštuonerius metus neįvyko nė vienas abiejų šalių vadovų susitikimas. Tai nenormalu. To kitaip kaip trumparegiškumu ir kaprizais nepavadinčiau. Sveikinu, kad pagaliau šie santykiai atgijo ministrų pirmininkų lygmenyje. Lenkija – svarbi mūsų kaimynė, su kuria bendra istorija, esame ES ir NATO narės, mus sieja bendri tranzito, transporto, elektros linijų klausimai, todėl santykiai turi būti gkaudūs. 

– Regionų politika. Viskas sukasi aplink didžiuosius miestus, o regionai tuštėja, paliekami merdėti...

– Savo geram pažįstamam, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojui ekonomistui Raimondui Kuodžiui,susitikęs vis sakau: baik gąsdinti Lietuvą su savo 2,5 miestų koncepcija. Nuvažiuok į Ignaliną ar Skuodą, už ją kaip reikalas ten gausi per kepurę. Regionai – tai žmonės, kurie turi turėti tokias pat gyvenimo galimybes, kaip ir didmiesčiai. Negalima daugelio atsakomybių perdėti ant ignaliniečių ar skuodiškių pečių, nes jie neturi tiek galimybių, kiek Vilnius. Nacionalinė valdžia neturi dirbti vien Vilniui ir Kaunui, privalo matyti visą Lietuvą. Regionus turi pasiekti atitinkama dalis ES paramos ir investicijų.

– Kalbamės Birželio 14-osios išvakarėse. Į Sibirą rengiasi dar viena jaunimo ekspedicija, kurioje šiemet yra ir viena ignalinietė. Jūs kadaise buvote vienas iš akcijos „Misija Sibiras“ iniciatorių. Ar ši akcija pasiteisino?

– Net labai. Džiaugiuosi, kad iniciavau šį projektą, nes norėjosi, kad jaunimas pažintų savo šaknis, prisiliestų prie savo šeimų istorijos, tremtinių istorijos. Aš ir pats dalyvavau antrojoje ekspedicijoje. Tai geriausia mokykla, į kurią patekti – didžiausias konkursas: 50–55 žmonės į vieną vietą. Ant šių istorijos pamatų mes turime kurti moralią ateities Lietuvą. Kai jaunas žmogus žinos savo istoriją, jis, išvažiavęs į svetimus kraštus, visada norės grįžti.

– Kaip į šį projektą reagavo rusai. Ar nebuvo priešpriešos?

– Iš paprastų žmonių pusės – ne. Visur sutikti jie pritarė ir sakė, kad rūpintis tautiečių kapais yra „sviatoje delo“ (šventas reikalas). Jie sutinka ekspedicijų dalyvius, vaišina arbata. Valdžios lygmenyje priešiškumo buvo, nes kai kurios nuotraukos iš Sibiro nepatiko Rusijos ambasadai Lietuvoje. Man teko asmeniškai „gesinti“ tą priešpriešą.

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės Prezidento rinkimuose, jei nuspręsite dalyvauti!                     

P. S. Tądien Ignalinos viešojoje bibliotekoje V. Ušackas dar susitiko su gyventojais, papasakojo apie save, diplomatinę tarnybą, susitikimus ir pokalbius su daugelio valstybių vadovais.

Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

(Prašome komentaruose ir tam skirtoje vietoje aukščiau nerašyti nerašyti nuorodų, kadangi dėl interneto šiukšlintojų visi pranešimai su nuorodomis yra blokuojami. Jei jūsų komentaras po išsiuntimo nepasirodo, reiškia įrašėte nuorodą arba įvedėte blokuotą el. pašto adresą)

*





    Varduvininkai:


    -oji metų savaitė, metų diena.

    Reklama ir skelbimai svetainėje