„Žmonės gal pasiilgs juodai baltos fotografijos...“

Dr. Bronius Šablevičius ketvirtadienio pavakarę suteikė progą mums pirmiems pamatyti jo šedevrus – buvome pakviesti į fotografijų parodos atidarymą Ignalinos krašto muziejuje, kur dovanų gavome ir naująją jo knygą „Pakalbėkime naktimis“. Sklindanti natūrali šiluma iš juodai baltų fotografijų kėlė jaukią nostalgiją, kirbino paširdžius, galvoje vėlė minčių sūkurius. Žiupsnelis humoro, žiupsnelis sarkazmo ir atviras kelias pažinčiai... Eik, atrask, ko dar neradai ir net nežinojai esant...

„Kad tiek bus jūsų daug – nesitikėjau. Ačiū, kad apsilankėt“, – lyg ir kiek suglumęs prabilo Bronius. – „Juodai baltos nuotraukos. Jaučiu nostalgiją joms, nes nuo tų spalvotų jau negera. Spalvotą nuotrauką padaryti yra ne taip jau ir sudėtinga, paskui juk visas pagrindinis darbas vyksta prie kompiuterio ir tada tos nuotraukos tampa tobulai „nučiulptos“. Pažįstu vieną fotografą, kuris niekada nebuvo gamtoje, bet turi padaręs įspūdingų gamtos nuotraukų. Sykį jo paklausiau, kaip jam taip pavyko gražioje pelkėje įamžinti gervę šalia lizdo su kiaušiniais. Juk tai beveik nerealu. O jis labai paprastai paaiškino, kad tai padarė iš trijų skirtingų nuotraukų kompiuteriu ir gavo kone tobulą paveikslą... Aš taip nemoku ir niekada net nesistengiu taip daryti. 

Juodai baltą nuotrauką yra labai sunku padaryti. Dabar visi fotografuoja viską iš eilės. Lyg ir anekdotas būtų: 1938 m. – vos viena močiutės vestuvių nuotrauka, 2018 m. – mokinukė su draugais valgo picą – 38 nuotraukos, ta pati mokinukė geria pieno kokteilį – 40 nuotraukų... Tai reiškia, kad nuotraukos kepamos kaip blynai bet kuo ir bet kur. Nebelieka nei jausmo, nei akimirkos. O štai juodai baltą nuotrauką padaryti yra labai sunku. Gerai, kad tarybiniais laikais kainos buvo normalios, tai spėjom šį tą pasidaryti. O šiais laikais juodai balta fotografija beveik neįkandama. Visos šios nuotraukos yra mano rankų darbas nuo pradžios iki pabaigos. Ieškojimas, fotografavimas, mirkymas ryškaluose, fiksaže, džiovinimas ir galutinis vertinimas. 

Dar vienas epizodas iš kolegų ir jų meninių fotografijų. Geltonai auksinis kviečių laukas, ryškiai žalias ąžuolas, fone – juodas debesis, o iš dangaus leidžiasi šviesos srautas... Kažkas sunkiai  suvokiamo. Ai, sako man autorius, važiavau, pamačiau ir nufotografavau... Tačiau ir jis, ir aš žinome, kad tai darbo su kompiuteriu rezultatas. Noriu pasakyti, kad profesionaliai nefotografuojantis žmogus nežino fotografijos virtuvės, svarbiausia žmonėms – kad būtų gražios gražios nuotraukos. Jie tik mato galutinį rezultatą ir vertina matomą vaizdą (bet ne fotografo profesionalumą – autor. past.).  

Kol yra galimybė, kviečiu juodai baltas fotografijas pamatyti, nes jos jau nuėjo į praeitį. Nors, kas ten žino, jeigu nieko neatsitiks, žmonės gal pasiilgs juodai baltos nuotraukos arba pagalvos, kad juodai balta – lyg egzotika. O egzotikos mylėtojai gali grįžti prie egzotikos. Bet... 

Niekada nelaikiau savęs fotografu. Net ir dabar, kada esu foto klubo „Žalias skėtis“ narys, aš kukliai tupiu kamputyje. Ten visi asai. Visi dirba aukštomis technologijomis, o aš tiesiog darbo metu gamtoje fotografuoju. Fotografavau visą gyvenimą, tačiau vos prieš keletą metų pradėjau fotografuoti sąmoningai. Jei duos Dievas ir aplinkybės, norėčiau išleisti kokių nors gražių dalykų iš Nacionalinio parko gamtos, kad ir mano kažkoks darbelis liktų. O dabar tūkstančiai nuotraukų ir jos niekam nereikalingos. Fotografija gamtoje atima nerealiai daug laiko, nes reikia tykoti, šalti naktimis miške, pelkėse, eglių viršūnėje įtaisytoje palapinėje daugiau nei parą lindėti. Pasišventę žmonės suranda laiko, o kadangi aš esu biologas, tai pirmiausia turiu atlikti savo darbą. 

Istorija (istorijos studijos) liko ten, kur liko. Kaip istorikas dirbau 2-ejus metus Anykščių rajone. Geras darbas. Galima buvo sėdėti kabinte su brangiais marškiniais ir kaklaraiščiu, bet kažkas buvo ne taip... Todėl ta istorija tapo užmiršta, o aš nuvažiavau į Nacionalinį parką būdamas pirmo kurso biologas. Biologija yra mano, o istorija buvo ne mano. Ir nesvarbu, kad tai pajutau gerokai vėliau, svarbu, kad spėjau. Žinoma, kai pasakiau seseriai, kad aš studijuosiu iš naujo, ji tepasakė: „Na, ir durnas“. Problema ta, kad žmonės nesuvokia kito žmogaus. Net ir pats ne iškart save suvoki. O kai suvoki, ko tau reikia, eik ir nieko neklausyk, nesidairyk. Neryžtingumas žmogų žudo. Buvo akimirkų, kai pradžioje aš išsigąsdavau to, ką pradėjau daryti. Bet dabar suprantu, kad tai iš tikrųjų buvo Dievo dovana. Ir jei galėčiau pakartoti viską iš naujo, daryčiau viską taip pat ir pereičiau visus savo laimės ir nelaimės ratus. 

Na, pati fotografija tiesiogiai susijusi su biologo darbu. Kitaip neįmanoma dirbti. Tarkim, randi kokį itin retą augalą, tai kaip be fotografijos įrodysi, kad tu jį matei. Tik tas lygis skiriasi, kada tu darai, kad užfiksuotum dokumentui, o kada meninei fotografijai“, – pasakojo mūsų kamantinėjamas Bronius.

O muziejaus direktorės paklaustas apie ateities planus, Bronius, kaip visada, labai taktiškai ir subtiliai atsako: „Na, man 18-a metų... ir aš...“. 

Juk akivaizdu, kad Bronius neguli lovoje prie televizoriaus. Išleista dar viena knyga „Pakalbėkime naktimis“ (širdingas ačiū už dovanotą knygą – autor. past.),kurią, pasiilgusieji „nenučiulptos“ tikrovės, gali rasti Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Ir knygoje Bronius nemoralizuoja, nerodo pirštu, tik kartais paklausia: „Ar gera gyventi pagal savo pačių susikurtas taisykles, pagal savo paties įpročius?“. Arba: „Ar ilgai tęsis tavo nešvari jaunystė su egoizmo troškuliu?“, „Ar tebesi laimingas, pažeminęs kitą, jį pastūmęs arba pamynęs po kojomis?“.

„Kol yriausi per savo ir kitų žmonių gyvenimus lyg valtimi per marias, buvau atsidūręs ir ant laimės viršūnių, ir ašarų pakalnėse, ir dumblo duobėse, iškastose bičiulių rankomis... Argi galima nutylėti tokius gyvenimo vingius, posūkius, kontrastus ir kuriozus? Panorau parodyti žmogaus vidų, perkasti jo riešuto kevalą ir išimt ten slepiamą esmę – branduoliuką arba išlukštenti jį kaip svogūną, numetant blizgančius auksinės spalvos dangalus. Kas slypi po jais? Štai kodėl apie patirtus išgyvenimus pasiryžau papasakoti“, – apie knygą sako autorius. 

Tądien, į parodos atidarymą, susibėgo nemažas būrys jo gerbėjų, draugų, tiesiog jį mylinčių ir gerbiančių žmonių, nes visiems jis labai rūpi, o jo darbai šildo. Sveikino Bronių ir fotografijos klubo „Žalias skėtis“ nariai, kolegos iš Švenčionių, rajono meras Henrikas Šiaudinis ir viešųjų ryšių specialistė Lina Kovalevskienė, Ignalinos viešosios bibliotekos komanda, Tauragnų seniūnas su kolege bei gausybė tiesiog bičiulių. Kupinas netikėtumų, šmaikščių minčių, šiltas ir jaukus susitikimas. 

Į Broniaus parodą, veiksiančią iki spalio 31 d., galite užsukti bet kada. Tik Broniaus ten nesutiksite. Gal jis bus kokioje eglės viršūnėje, gal operos ir baleto teatre, o gal, tarkim, dėlios naująjį fotografijų albumą „Medžio pasaulis“. 

...Ir taip norėjosi, kad toje salėje „degtų“ laužas, šalia jo ant žemės sėdėtų Bronius, o mes visi tupėtume kitoje jo pusėje ištempę ausis ir akis. Taip aš įsivaizduoju tobulus „pasikalbėjimus naktimis“, pristatant visuomenei Broniaus šedevrus: juodai baltas fotografijas, knygą – jo nusiirto gyvenimo kelią.

Autorės nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje