viagra super force buy over internet

Garsiausių bičių tyrinėtojų šeimos dovana Bitininkystės muziejuj

Ir nors šį šaltąjį sezoną Stripeikių bitininkystės muziejus nedirba, tačiau jau „lipdo“ naujas ekspozicijas ir intensyviai ruošiasi naujam gyvavimo etapui, kada lankytojų lauks ištisus metus ir nebepaisys sezoniškumo. Tai žinodami juda kruta ir muziejaus bičiuliai. Ką tik į muziejų atkeliavo  ilgamečio Lietuvos bitininkų sąjungos prezidento, Lietuvos bitininkų sąjungos Valdybos nario, habil. dr. Jono Balžeko, kuris daugiau pusę šimtmečio atidavė bičių tyrinėjimui, biblioteka: jo paties rašytos knygos, paskirtos bitininkystei, mokslo ir mokslo populiarizavimo straipsniai, žinynai, pranešimai mokslinėse konferencijose, susitikimuose su bitininkais. Visą šį jau mirusio tėvo turtą muziejui dovanojo sūnus, taip pat bitininkas, mokslininkas ir taip pat Jonas Balžekas. 

Bitininkų biblioteka 

Pirmą kartą su J. Balžeku bitelių bičiuliai susipažino šiųmečio „Medkopio“ šventėje. Su visa gimine į bičiulius įsirašęs J. Balžekas, į šventę atvykęs su pilnom rezginėm idėjų ir dovanų. 

„Esu lankęsis muziejuje ne kartą. Pamatęs, kaip jis išgražėjo ir kokia įvairia veikla užsiima bei kiek daug įvairių žmonių suburia, Danutės Indrašienės dėka abu nusprendėm, kad muziejus, plėsdamas kryptis, galėtų vykdyti įvairesnę edukacinę veiklą. Turiu tėvelio sukauptą nemažą biblioteką apie bičių pasaulį, tad, manau, reikia, kad literatūra turėtų ir galėtų naudotis ir visi tie, kurie domisi bitininkyste.

Ši vieta, muziejus, tampa vienintele vieta bitininkystei, mat vis mažiau žmonių pasirenką mokslininko darbą, nes maži atlygiai ir jaunus žmones sunku pritraukti. Ko nepasakysi apie patį bitininkavimą. Bitininkų kasdien daugėja. Tai labai džiugina, nes pati bitininkystė atneša labai didelę naudą ne vien bitininkui, o apskritai visai žmonių gerovei. Per apdulkinimą mes gauname apie  proc. maisto, kuriame dalyvauja bitės, todėl jas reikia saugoti, tausoti ir rūpintis jomis. 

Labai vertinu veiklą, kuria dabar užsiima muziejus, dėkoju D. Indrašienei, sveikinu ir įteikiu pirmąją knygą iš kolekcijos jai į rankas“, – tuomet šventėje sakė J. Balžekas. 

O štai šiandien muziejų jau pasiekė visa bitininkų šeimos biblioteka, kuri tarnaus mūsų krašto bitininkams ir visiems lankytojams, kaip edukacinė medžiaga.

Jono Balžeko kelias 

Tėvas J. Balžekas, dar tuomet tik būsimasis mokslininkas, gimė 1925 m. vasario 4 d., Nuotekų kaime (Ukmergės apskritis, Pabaisko valsčius), ūkininkų Marijos ir Antano šeimoje. Į pripažinimą buvo ilgas kelias. 1933 m. jis prasidėjo Nuotekų bei Lyduokių pradinėse mokyklose. 1945 m. J. Balžekas baigė Antano Smetonos gimnaziją Ukmergėje. 1945 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio universiteto (buvusios žemės ūkio akademijos) Agronomijos fakultetą ir 1950 m. jį baigė. Įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. Besimokant, daug bendravo su akademiku Jonu Kriščiūnu. Bitininkystės tematika parengė ir apgynė diplominį darbą. 1950 m. dirbo dėstytoju Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikume. 1950–1953 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto aspirantas, 1954–1955 m. – asistentas. 1955–1959 m. – Radviliškio bandymų stoties mokslinis bendradarbis. 1959 m. jam buvo pavesta organizuoti bitininkystės tyrimus. Jų atlikimui Terespolio dvaro parke įkūrė bityną. Vėliau šis bitynas ir jį aptarnaujantis padalinys plėtėsi. 1959–1972 m. J. Balžekas dirbo Lietuvos žemdirbystes instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1972–1984 m. – šio instituto Bitininkystes sektoriaus vedėju, 1984–1993 m. – Bitininkystės skyriaus vedėju.

1954 m. Lietuvos žemės ūkio universitete apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją „Bičių reikšmė liucernos ir raudonųjų dobilų apdulkinimui Lietuvos TSR sąlygose“, o 1983 m. Maskvoje, K. Timiriazevo žemės ūkio akademijoje, žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją ,,Bitininkystės produktyvumo padidinimas, naudojant bites raudoniesiems dobilams (Trifolium pratense L.) apdulkinti“. 1993 m. nostrifikuotas habilituotu daktaru (agrarinių mokslų).

Ištyrė bičių reikšmę liucernos ir raudonųjų dobilų apdulkinimui ir ankštinių augalų nektaringumą Lietuvoje. Sukūrė raudonųjų dobilų apdulkinimo technologiją. Išaiškino bičių ganyklų panaudojimo ir pagerinimo būdus, nustatė kompleksinio bitininkavimo naudą.

1969 m. Jonui Balžekui suteiktas ,,augalininkystės“ specialybės vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas.
Paskelbė arti 100 mokslinių ir apie 200 mokslo populiarinimo straipsnių, 6 brošiūras, keletą mokslinių informacinių lapelių, metodinių rekomendacijų. Parašė knygas: ,,Bičių ūkis ir jo perspektyvos“ (1978), ,,Bites ir raudonieji dobilai sėklai“ (1985), ,,Bitininko žinynas“ (1987, sudarytojas). Vadovėlio ,,Bitininkystė“ (1970) vienas autorių.

1959–1989 m. vadovavo Lietuvos sodininkų draugijos Bitininkystės sekcijai. Parodė daug iniciatyvos, 1989 m. organizuojant Lietuvos bitininkų sąjungą. 1989–1991 m. ir 1994–2005 m. buvo šios sąjungos prezidentas. Iki mirties buvo Lietuvos bitininkų sąjungos valdybos narys.

1959–1977 m. Lietuvos žemdirbystes institute sukomplektavo stambiausią ir produktyviausią tuo metu Lietuvoje bityną. 1972–1975 m. įkūrė Jurbarko–Tauragės miškuose ir juos supančių ūkių teritorijose vietinių bičių draustinį, kuriame ilgai buvo išlaikomas jų genofondas. Pervalkoje įsteigė patikimą izoliacinį bičių motinų poravimo punktą grynų Krajinos ir Kaukazo bičių išlaikymui.

Jonas Balžekas gynė Lietuvos bitininkų interesus valdžios institucijose, organizavo seminarus, parodas bei bitininkų šventes. Be to, jis pats važiavo ir organizavo bitininkų pažintines ekskursijas po Europą. Bitininkystei buvo nepaprastai pasišventęs žmogus. Būdamas net garbaus amžiaus jis kantriai ir ištvermingai dirbo. Tuo pelnė visų pagarbą.

Autorės nuotr. 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje