Šalis, kurios nebuvo

Labai džiugu, kad artėja didžiulė šventė, kurią aš kartu su kitais švęsiu ištisus metus. Švęsiu linksmai ir išradingai. Jau dabar per nacionalinį transliuotoją mane sveikina garsūs žmonės. Čia irgi gerai, nes, pasirodo, nemažos dalies tų žinomų žmonių iki šiol aš nepažinojau ar bent nežinojau, kad jie tokie nusipelnę man, mums ir Lietuvai, laikiau juos tiesiog pliurpiais ar šiaip popso ir politikos dainorėliais, kaip madinga sakyti, šoumenais. Ir visi sveikina mus, taigi ir mane, su Lietuvos šimtmečiu.

Tai irgi nauja žinia. Aš, kvailė, visą gyvenimą maniau, kad Lietuvai gerokai daugiau negu šimtas metų. Mane taip mokė – anais sovietiniais laikais, kad buvo Mindaugo Lietuva, Gedimino Lietuva, Vytauto Lietuva, dar ir poros Žygimantų, ir apskritai visų neišvardinsi...

Matyt, tai buvo sovietinė propaganda, o iš tikrųjų Lietuvai – šimtas metų, ir viskas. Dabar belieka sužinoti, kas prieš šimtą metų šitoje žemėje buvo. O gal nieko nebuvo, tuščia vieta, o gal kokie kaimynai?

Galbūt šiek tiek perdedu, bet, klausydama visų tų sveikinimų, svarstau: ar tie, kurie kalba apie Lietuvos šimtmetį, tikrai yra idiotai? Nes nemanau, kad tai daroma sąmoningai, kad taip šnekantys yra kurios nors šalies (pirmiausia į galvą ateina, žinoma, Burkina Fasas, buvusi Aukštutinė Volta su raketomis) agentai.

O ta proga, Lietuvos šimtmečio, dar ir idėjų Lietuvai prigalvota. Vis pirmoje vietoje dviguba pilietybė paminima. Tiesa, ar ne daugiausiai balsų surinko idėja leisti auginti kanapes, turbūt todėl, kad būsimų narkomanų Lietuvoje netrūksta.

Beje, visokiems tokiems judėjimams kažkodėl, nors veikiausiai tai tik sutapimas, vadovauja žmonės nelietuviškomis pavardėmis: kanapių šalininkams – Osadčis, homoseksualams – Simonka... Dar sakoma, kad už tos pačios lyties asmenų santuokas aktyviausiai pasisako Šimaška...

Taigi didžiausia idėja Lietuvai – dviguba pilietybė, už kurią dabar pasiryžę agituoti aukščiausi šalies vadovai. Tik kol kas negirdėjau nė vieno svaresnio ar bent suprantamesnio argumento, kam ta dviguba pilietybė reikalinga.

Kad lietuvis užsienyje lietuviu jaustųsi? Kvailystė. Prisiminus istoriją, pasakyčiau, kad lietuviams, išvarytiems iš savo šalies, ne pilietybė buvo svarbiausia, o savo tėvynė, galimybė dirbti jai. O dabar?

Skaičiau pikdžiugišką straipsnį viename labai populiariame portale. Žurnaliūgos tyčiojosi iš šaukimo į Lietuvos kariuomenę ir citavo kažkokį jaunuolį, kuris net negalvoja į tą kariuomenę eiti, nes jau gavo kitos šalies pilietybę. Gal dar Lietuvos pilietybės nepraradęs, jis jau džiaugiasi – nereikės tarnauti savo šaliai.

Ir tokiems palikti Lietuvos pilietybę? Koks tikslas? Kad Lietuvos piliečių daugiau būtų, kad seimūnų daugiau rinkti būtų galima, kad Lietuvos Prezidentas (-ė) galėtų pasididžiuoti, jog didelę šalį valdo?

Suprasčiau, jeigu būtų siūloma supaprastinti pilietybės suteikimą, teisingiau, grąžinimą, leisti grąžinti ją tiems, kurie to verti, tačiau kiekvienu atveju individualiai, o ne taip, kaip siūloma: visiems be išimties. Kaip visą minią pakrikštyti arba sutuokti, Dėl tokio siūlymo – kažkodėl man atrodo, kad tai dar labai susiję su pinigėliais, kad tie užsienio lietuviai ir ne lietuviai, kurie pasisako už dvigubą pilietybę, yra finansiškai suinteresuoti. Sakote, ne?

Dviguba pilietybė tiems, kurie išvažiuoja šiandien? Kam dviguba pilietybė tiems, kurie neketina grįžti? O tiems, kurie kada nors grįš, būtų galima palengvinti pilietybės grąžinimą, ir to pakaktų. O už tokią dvigubą pilietybę, kokia siūloma dabar, galiu iš anksto pasakyti – nebalsuosiu. Ir kitus raginsiu taip pasielgti.

Kalbos apie tai, kad Lietuva be dvigubos pilietybės ištuštės, yra pasakos. Ta pilietybė jokios įtakos neturės, kokie važiuoja, tokie ir ateityje važiuos. Mūsų valdžiai beliks viena išeitis: kaip kadaise darė Gediminas, rašyti laiškus į kitas šalis ir kviesti žmones važiuoti į Lietuvą. Norinčių atsiras.

Tik Gedimino laiškus reikėtų tiksliai atkartoti, o tai dabar jie, na, ne klastojami, tik kažkodėl nutylima, kad Gediminas atvykėliams kėlė vieną sąlygą: jie turi būti krikštyti. Su tokia sąlyga ir tuos būtų galima priimti, kurių dabar nenorime.

Tiesa, užmiršau, – Gedimino Lietuva – kažkas, ko nebuvo... 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje