Skip to content

Tarp praeities ir dabarties. Antrasis šimtametės kuliamosios gyvenimas

Jonas BALTAKIS

Medinė šimtametė mašina, varoma elektros, dūzgia kaip bitė. Autoriaus nuotr.

Kalviškių kaimas dabar, pasak jo gyventojų, nei pakartas, nei paleistas. Per jį einantis kelias į Visaginą, kaimą išbarstė dviems savivaldybėms. Dešinėje kelio pusėje likusios sodybos (žiūrint į Visagino pusę) dabar priklauso šio miesto savivaldybei, kairėje likusios – mūsų rajono savivaldybei (Rimšės sen.). Nors kaimas vadinamas Kalviškiais (gal kad aplink vien kalvos), bemaž visi sėslieji kaimo gyventojai yra Jakučiai. Tai gimtasis kunigo monsinjoro Igno Jakučio, bardo Kazimiero Jakučio, rengiančio Pagulbyje (Molėtų r.) poezijos atlaidus, kaimas.

Šįkart kalba suksis dar apie vieną Kalviškių Jakutį – Romaną. Tiesa, be išankstinio derinimo apsilankę kaime, jo neradome (dirba Visagine), bendravome su žmona Alma ir sūnumi Danieliumi. Šie Jakučiai kaime negyvena. Jie, derindami po lentelę, po šapelį, tvarko iš Romano tėvo Leono Jakučio paveldėtą gimtąją sodybą. Leonas buvo kaimo šviesuolis, žinojęs visus žmonių likimus, visas apylinkių istorijas. Jo noru prieš dešimtį metų iš Vilniaus apskrities (tikslesnės vietos niekas neprisimena) buvo parvežta senovinė medinė vokiška kuliamoji, nupirkta iš seno ūkininko.

– Senolis ilgai nenurimo. Kai „užsidegė“, kad jam reikia kuliamosios, tai kol nenusipirko, vis apie ją kalbėjo. Girdi, kadaise kuliamąsias turėjo kiekvienas stambesnis ūkininkas ar bent kiekvienas kaimas. Vieni pas kitus eidavo į talkas ir kuldavo. Tas kuliamąsias dažniausiai sukdavo ratu varomi 2–3 arkliai. Jų reikėdavo 4–5 , kad pakeistų pavargusius gyvulius, – pasakoja Romano žmona Alma.

Taigi, kaip supratote, kalba bus net ne apie Romaną ar Almą, o apie jų tėvo įsigytą kuliamąją. Kuo ji ypatinga? Dar ir kaip! Pirma, pasak Almos, šiam technikos paminklui – apie šimtas metų. Renovuojant agregatą, keliose vietose buvo rasti detalėse išlieti ar kitaip užrašyti skaičiai: 1896, 1903, 1906. Manoma, kad tai galėtų būti kuliamosios pagaminimo metai. Tad, kaip nori svarstyk, šiai Jakučių kuliamąjai išties bus stuktelėjęs šimtas metų. Tuo ji ir vertinga, įdomi, verta laikraščio puslapių.

Leonas Jakutis kuliamąją įsigijo neveikiančią, tad sūnui Romanui teko daug paplušėti, kad tą reliktinį agregatą išjudintų ir sąstingio. Teko pačiam gaminti ar prašyti kitų padaryti susidėvėjusias detales. Medines gamino iš ąžuolo. O svarbiausia, kuliamąją sukti įkinkė elektrą. Juk kur dabar tiek arklių surasi, kad tam mechanizmui gyvybę įkvėptum? Šeimininkai juokauja, kad kuliamoji dabar dirba kaip europietiškas kombainas: grūdai byra į vieną maišą, mėkynos (nuobiros) – į kitą, o šiaudai krenta į kūgį.

Pasak Almos Jakutienės, šiam technikos paminklui –
apie šimtas metų. Autoriaus nuotr.

– Stambesniam ūkininkui, turinčiam šimtus hektarų, ši kuliamoji – tik istorinis eksponatas. O mums, turintiems kelis arus žemės, jis – puikus dalykas. Kūlėm jau ir rugius, avižas, žirnius. Grūdai byra itin švarūs, – pasakoja ponia Alma.

Danielius atsineša tam skirtą kabelį, sujungia ir agregatą įjungia. Šimtametė kuliamoji veikia kaip laikrodis. Viskas juda, sukasi, cypsi, šniokia, skleidžia kitokius garsus. Nors kuliamoji archaiška, darbas sunkus, bet su šia senole dirbti miela, įdomu, o ir su ja iškultų grūdų duona skanesnė, sako Jakučiai.

MI info
Kuliamoji – javų kūlimo mašina

Nuo XIX a. Lietuvos dvaruose buvo kuliama užsieninėmis kuliamosiomis. Panaikinus baudžiavą ir dvarininkams netekus neapmokamos darbo jėgos, daugiausia jomis kulta Suvalkijoje, Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje.

Be importinių kuliamųjų, buvo ir vietoje pagamintų. 1824 m. Trakų apskr. buvo sukonstruota labai naši tvenkinio vandeniu sukama kuliamoji. Vilniuje XIX a. viduryje meistras Soroka dirbo medines kuliamąsias, pritaikytas mažesniems ūkiams. Apie 1842–1852 m. Šiaulių apylinkių, taip pat kitiems Kauno ir Vilniaus gubernijų dvarams kuliamosios buvo dirbamos, nusižiūrėjus į škotiškas, kurių pasvirusį ratą suko arkliai arba jaučiai. 1861 m. reformos išvakarėse medines kuliamąsias sparčiai ėmė išstumti ketinės kuliamosios.

Plintant fabrikinėms kuliamosioms, pagal jų pavyzdžius sau ir kitiems jas padarydavo vietiniai meistrai. 1884 m. „Aušroje“ rašoma, kad Griškabūdyje valstiečio sūnus pagal fabrikinį pavyzdį pasidirbęs kuliamąją mediniu mechanizmu. Pasitaikydavo ir miestelių gyventojų, kurie nusipirkę kuliamąsias, kuldavo aplinkiniams valstiečiams. XX a. pradžioje kuliamosiomis imta kulti visoje Lietuvoje.

Pagal dydį ir kūlimo našumą kuliamosios buvo įvairių dydžių. Mažąsias suko keli vyrai arba vilktas, vidutines ir didžiąsias – vilktas, žmonių vadintas maniežu, ruzvelkiu. XIX a. pab. – XX a. pr. visoje Lietuvoje stambių ir vidutinių valstiečių ūkiuose buvo naudojami mediniai vietinių meistrų darbo vilktai. Tuo pačiu metu Lietuvoje plito fabrikiniai ketiniai keturiais rodikliais (dišliais) vilktai, sukami 5–6 arklių.

XIX a. pabaigoje valstiečiai ėmė naudotis kuliamosiomis, varomomis malkomis kūrenamu garo varikliu – lokomobiliu.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *