Antano Panavo gimtasis namas Grybėnuose statytas dar prieš pusantro šimto metų. (Autoriaus nuotr.)

Grybėnuose žvilgsnis užkliuvo už senos, kiek neįprastai išmargintomis sienomis sodybos. Durys buvo atlapos, tad drąsiai žengiau per slenkstį. Pasitiko garbaus amžiaus, bet guvi moteriškė. Prisistatė šių namų šeimininke Stase Panavaite-Urboniene. Sakė, čia tėvų sodyba, bet joje gyvenanti tik vasarą ir rudenį iki Visų Šventųjų. Sakau, esu žurnalistas, iš laikraščio, susidomėjau sodyba. Kažkas kužda, kad jos istorija turėtų būti įdomi… Šeimininkė lyg jau buvo bepradedanti pasakoti, bet greitai susigriebė, nutilo ir kažkaip įtariai mane nužvelgė. „Iš kokio laikraščio būsit?“, – perklausė. Sakau, iš „Mūsų Ignalinos“. Tuomet ji tarsi atlėgo. Sako, jos brolis Antanas šį laikraštį skaitantis, reikėtų su juo susitikti, jis visas ir namo, ir šeimos istorijas be klaidų papasakos. Tuomet klausiu, kur brolį rasti? Sako, Vilniuje gyvena. Man vėl neaišku – tai kaip jis sostinėje gyvendamas MI skaito. Ponia Stasė aiškina: „Antanui jau aštuoniasdešimt šešti, bet jis viskuo domisi, dar privačiai projektuoja (pagal specialybę – architektas), rašo atsiminimus, straipsnius į respublikinę spaudą. Specialiai bent kartą per mėnesį traukiniu atvažiuoja į Ignalinos biblioteką, kurioje jūsų laikraštį ir skaito. Ir Baltakį vis mini. Beje, tai gal tas Baltakis ir esate?…“, – klausimu baigė savo paaiškinimus namo šeimininkė.

Tuomet pasitikėjimas užėjusiu pašaliečiu (manimi) visai grįžo. Gavau ir Antano spausdintų atsiminimų, ir jo telefoną. Žiupsnelį A. Panavo atsiminimų išspausdinome MI spalio 18 d. numeryje, o telefonu su ponu Antanu sutarėme susitikti Ignalinoje, kai tik jis vėl į biblioteką atvyks. Susitikom, nė dviems savaitėms nepraėjus.

Vėliau ponia Stasė paaiškino ir nepatiklumo žurnalistais priežastį. Mat respublikiniai žurnalistai buvo su ja pasielgę kiek nesąžiningai, kai klausinėjo apie viena, o parašė visai ką kita.

Bibliotekos skaitykloje poną Antaną suradau palinkusį ties „Mūsų Ignalina“. Netrukus ramesniame skaityklos kampe susėdome pokalbiui.

Namas – geležinkelio bendraamžis

Antano Panavo gimtasis namas Grybėnuose statytas dar prieš pusantro šimto metų. (Autoriaus nuotr.)

Akis, Grybėnuose užkliuvusi už seno namo, neapgavo. Jis išties senas, gal net seniausias rajone. „Namą mano mamos senelis statė, kai buvo tiesiamas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, taigi apie 1860–1865 metus. 1939–1940 m. tėvas namą suremontavo, krosnį perstatė. Mano motina (mergautinė pavardė Taškūnaitė) gimė Gurskų dvare (Astravo pusiasalyje), kurį Taškūnai prieš Pirmąjį pasaulinį karą nuomojo. Tėvas 1925 m. į Grybėnus užkuriu atėjo iš Medeišių. Tėvas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas, paimtas į nelaisvę. Iš jos grįžęs vedė ir sumaniai tvarkė ūkį. Jis vis prigalvodavo kokią techninę naujovę, kaip palengvinti kasdienius darbus. Arba, tarkim, obuolių rudenį iš karto neparduodavo, laikydavo iki žiemos, tuomet žydai brangiau juos nupirkdavo. Taip šeima prasigyveno ir mane galėjo išleisti į mokslus. Tad mane 10-ties metų iš Grybienų kaip išvežė į Vilnių mokytis, taip čia daugiau ir negrįžau“, – pasakoja Antanas Panavas.

Vytauto Didžiojo gimnazijoje jis mokėsi prie kelių valdžių: pradėjo valdant lenkams, vėliau trumpas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, pirmoji sovietinė okupacija, karas ir vokiečių okupacija, po jos – vėl rusiška valdžia. Jai sugrįžus 1944 m., ponas Antanas buvo baigęs septynias gimnazijos klases. Paskelbus mobilizaciją į kariuomenę, Antanui jau buvo suėję aštuoniolika, tad reikėjo gelbėtis nuo karo mėsmalės. Vieni ėjo dirbti į geležinkelį ar mokytojauti, kiti slapstėsi, buvo gaudomi, žudomi, tad daugeliui buvo vienas kelias – į mišką.

A. Panavas nutarė mokytojauti. Tačiau 1945 m. pradžioje jį vis tiek areštavo, laikė Dūkšto areštinėje, Zarasų ir Vilniaus kalėjimuose, išvežė į Vorkutą. Be bylos, teismo ir kaltės. Jos taip ir nesuradus, 1947 m. iš Vorkutos parvežė į Vilnių, dar kiek patardė ir paleido.

1948-aisiais A. Panavas įstojo į institutą architektūros mokslų studijuoti. Šios studijos užtruko net 13 metų, nes teko daryti priverstinę septynerių metų pertrauką…

Į tremtį – savo noru

1951-ųjų spalio pirmas dvi dienas Lietuvos stotyse vėl neramiai ūkavo garvežiai. Tęsėsi trėmimai į Sibirą. Į sąrašus pateko ir Panavų šeima. Kadangi Antano tėvas po sužeidimų ir vokiečių nelaisvės kare buvo menkos sveikatos, negalėjo sunkiau dirbti, darbams ūkyje samdydavo bernus. Vadinasi – buožė! Tai ir buvo svarbiausia priežastis būti įrašytiems į tremtinių sąrašus. Panavai jautė, o ir kaimynai sakė, kad bus vežami. Todėl buvo pasirengę, ramiai laukė savo likimo, lemtingos valandos. Ji išmušė 1951 m. spalio 1-ąją. Panavus į vagonus su kitais susodino Dūkšto geležinkelio stotyje. Sąrašuose buvo ir Antanas, tačiau jo namuose nerado, nes jis studijavo Vilniuje. Tuomet įvyko neįtikėtinas dalykas – sužinojęs apie tėvų tremtį, Antanas atvyko į Dūkšto stotį ir pats pasiprašė į tremtinių vagoną pas tėvus.

„Iškart manęs nepriėmė, visą naktį stotyje pralaukiau, ryte įsiprašiau būti tremiamas. Išvežė į Krasnojarsko kraštą. Spalio 20-ąją kolūkyje už 20-ties kilometrų nuo Krasnojarsko jau vežėme šiaudus. Ten radome daug lietuvių, ištremtų 1949-aisiais. Banditais ir fašistais mūsų jau niekas nevadino, nes lietuviai tarp vietinių turėjo gerą vardą. Ten suradome ir lietuvių iš mūsų krašto. Iš Astravo buvo dvi merginos Vaitkevičiūtės, viena iš kurių vėliau taps Rudokiene, kunigų Rudokų motina (Eigantas Rudokas neseniai metus kunigavo Ignalinoje – aut. past.). Buvo šeima iš Magūnų k. prie Rimšės, šeimų buvo nuo Salako, Degučių. Mes, lietuviai, drauge švęsdavome tautines, religines šventes, kitaip bendraudavome. Tuomet nebuvo tarp mūsų pavydo, pykčio. Daug bendravau su Pavolgio vokiečiais, atitremtais į Krasnojarsko apylinkes“, – prisimena ponas Antanas.

Iš tremties Panavai grįžo 1958-aisiais, buvo reabilituoti, kitaip – pripažinti nekaltai ištremtais. Taip ir laužė liaudies valdžia savo liaudies gyvenimus. Dveji metai kalėjimų be kaltės, septyneri metai tremties be kaltės. Ir kaltų nėra…

Prie architektūrinių projektų

Kristaus Karaliaus katalikų bažnyčia Markso mieste
prie Saratovo, projektuota A. Panavo.

Grįžęs iš tremties, A. Panavas institute baigė 1948-aisiais pradėtas studijas. Diplominį rašė tema apie didelių angų perdengimus. Todėl, dirbant architektu, teko projektuoti didelius statinius – mokyklas, hidroelektrines, sporto rūmus. Visą laiką dirbo Projektavimo institute. Išskyrus 4,5 metų laikotarpį, kai buvo išvykęs dirbti į tremties vietą – Krasnojarską. Į pensiją išėjo, prasidėjus Atgimimui.

Tačiau ramaus, niekur neskubančio pensininko gyvenimo ponas Antanas dar negyveno. Iki šiol pagal užsakymus vis kažką projektuoja. Dabar nedidelius, privačius darbus, o tik išėjęs į užtarnautą poilsį projektavo bažnyčias. Antaną vėl surado seni pažįstami Pavolgio vokiečiai ir Markso mieste prie Volgos šalia Saratovo Antanas projektavo katalikų bažnyčią. Vėliau pagal tą projektą pradžioje norėta statyti bažnyčią Ignalinoje, prie kurio A. Panavas taip pat dirbo. Ponas Antanas atsimena, kai buvo svarstomas Ignalinos bažnyčios projektas. Formaliai buvo dar sovietmetis. „Projektą svarstant Architektų sąjungoje, paprašiau, kad svarstyme galėtų dalyvauti ir Ignalinos klebonas kun. Ignas Jakutis. Jam dalyvauti leido, bet kalbėti – ne. Tik tyliai pasėdėti“, – mena ponas Antanas.

Salako bažnyčia, kurios smailė atstatyta
pagal pono Antano projektą. (Autoriaus nuotr.)

Jis darė Mickūnų (Vilniaus r.) bažnyčios rekonstrukcijos brėžinius, projektavo Salako bažnyčios smailę, kurios nebuvo nuo karo laikų. Kaip 1944-aisiais vasarą ją nudaužė, taip bažnyčia be buvusios smailės buvo iki pat Atgimimo. Ją atstatyti 1987–1988m. ryžosi tuometis Salako klebonas kun. Kazimieras Girnius, jam padėjo tuometis statybos ministro pavaduotojas inžinierius Algirdas Vapšys, kilęs iš Salako. Jis rūpinosi kiekviena smailės detale, reikiamų dokumentų įforminimu, nes viskas oficialiai buvo pervedama per Salako kolūkį. Jo pirmininkas S. Poničius (ukrainietis) sąžiningai tarpininkavo tarp oficialios valdžios ir bažnyčios.

Sprendimo originalumas buvo tas, kad smailė montuota išstūmimo būdu, pradedant nuo viršūnės. Po rekonstrukcijos buvęs daugiau nei 30 m aukščio strypas, kurio tuomet buvo išlikusi tik žemutinė dalis, atrodė lyg naujai sumontuotas.

A. Panavas tik kiek apgailestauja, kad dėl įvairių priežasčių jo Salako bažnyčios smailės projektas buvo įgyvendintas ne visai tiksliai taip, kaip buvo suprojektuotas.

Iš gimtojo šulinio tik atsigerdavo…

Aštuoniasdešimt šeštuosius įpusėjusiam Antanui Panavui
ilsėtis dar nėra kada. (Autoriaus nuotr.)

A. Panavas Grybėnuose, savo sodyboje, tik svečias. Sesuo Stasė visą vasarą čia gyvena, o jis – tik retkarčiais atvyksta „Man Grybėnai savi ir mieli, bet vis užimtas, gimtinei laiko trūksta“, – sako pašnekovas. O atvažiavęs dienai kitai į kaimą, sako, kovojantis su bolševikais „borščevikais“. Taip jis vadina Sosnovskio barštį, nuolat atakuojantį ir grybėniškius. A. Panavas giria rajono valdžią dėl Ignalinos ir rajono miestelių gražinimo ir modernizavimo darbų, bet peikia, kad nekovoja su šiuo parazitiniu ir sveikatai pavojingu augalu.

Šią istoriją baigsiu, kuo ją ir pradėjau – senąja Panavų sodyba. Ištrėmus šeimą į Sibirą, namai buvo nacionalizuoti. Sovietmečiu juose gyveno mokytojai, bet daugiausia – vietinio kolūkio pirmininkai. Tai neleido, kuo ponas Antanas ir džiaugiasi, pastatui sunykti, jis nuolat buvo prižiūrėtas. „Anais laikais atvažiuodavau į Medeišius, kur gyvena daug pusbrolių, kitų giminių. Tuomet per Grybėnus tik dviračiu pervažiuodavau, iš gimtosios sodybos šulinio atsigerdavau, bet į namus neužsukdavau. Ir štai 1989-aisiais, kaimynų paraginti ir padrąsinti, tėvų namus susigrąžinome. Tuomet juos suremontavome ir dabar yra kur atvažiuoti. Sesuo čia ir ūkelį tvarko, mėgsta iš valties Dysnuose pažvejoti, o man ši sodyba – daugiau tėvų atmintis, vaikystės dienų aidai“, – sako atsisveikindamas Antanas.

* * * * * *

Po savaitės jis atsiuntė savo motinos sesers Marijos Šalnaitės-Balutienės (1897–1986) atsiminimų apie Grybėnus ir aplinkinius kaimus, jų žmones, tradicijas, papročius. Jie laukia savo laiko būti išspausdinti.