Skip to content

Apie Būkliškės Bronę, kuri tremtyje laidojo prezidento Smetonos motiną

Jonas BALTAKIS

95-erių Bronę Bielinienę namuose radome palinkusią
prie pažįstamo laikraščio. Autoriaus nuotr.

Bronę Bielinienę Būkliškėje namuose radau palinkusią prie laikraščio. Skaitė ji… „Mūsų  Ignaliną“. Sako, apie Staliną skaitau, kaip jį iš mauzoliejaus išmetė. Ir dar pridūrė: „Šitą banditą tris kart pakarti būtų mažai…“ Kad skaito meteris, nieko neįprasto, kad skaito MI – tai pat (visi šį laikraštį skaito). Visas įdomumas – poniai Bronei šiemet rugpjūčio 29 d. suėjo 95-eri. O ji ne tik skaito, bemaž kasdien visus kaimynus Būkliškėje aplanko, ir toliau dar nuvažiuoja, o vasarą leidžia daržuose. Juos pati sodina, ravi, laisto, rudenį derlių nuima. Senolė net tarsi teisinosi: „Tai va, neturiu dabar ką veikti, tai ir skaitau. Vasarą vis daržuose, tai tuomet be darbo nesėdžiu“.

„Gimiau pirtyje…“

Ponia Bronė iškart paaiškino: „Žinai, vaikeli, aš viską atsimenu ir galiu tiek visko papasakot – nusibos klausytis. Tai tu geriau klausk, kas rūpi…“ Sakau, porinkit viską nuo pradžių pradžios.

– Gimiau prie pirmų vokiečių, Pirmojo pasaulinio karo metais. Netoliese stovėjo frontas, o pafrontė buvo visa išdeginta. Sudegino ir Būkliškę. Žmonės gyveno kas išsikastose žeminėse, kas išlikusiose pirtyse. Mano tėvai gyveno pirtyje, ten 1916 m. aš ir gimiau. Po karo, jau kai lenkai užėjo, jų valdžia visiems padegėliams skyrė medienos namams statytis, tai Būkliškė ir atsistatė. Štai ir šis mano namas tuomet statytas. Mane krikštijo Mielagėnuose, nes Tverečiaus bažnyčia per karą buvo subomborduota, neveikianti, net kunigo tuomet Tverečiuje nebuvo,  – pasakoja, tarsi iš rašto skaito, 95-metė senolė.

Lenkmečiu Bronei teko tarnauti dvare (dabar jis Baltarusijoje), kur už dieną mokėjo nemažai – visą zlotą. Vėliau nutiko nelaimė namuose, lenkų kareivis tyčia ar netyčia jos 18-metę seserį nušovė. Ji viduje, stovėdama lange, jį valė, o lenkas šovė iš lauko. Kodėl, niekas tuomet nieko nepaaiškino. Pykšt – ir žmogaus kaip nebūta.

Likusi be sesers, ponia Bronė ištekėjo į Pečiurkas už Bielinio. Vyro tėvai turė 24 ha žemės, tad tinginiauti nebuvo kada. Iš gyvenimo Pečiurkose prisimena ir vien gerais žodžiais mini savo kaimynus – Juozą Čepulėną (kurio vardu dabar Ignalinoje pavadinta gatvė) ir Balį Kluonį.

Tačiau rami gyvenimo idilė truko neilgai. 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją vokiečiai užpuolė Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulis karas. Bronės vyrą ir brolį lenkai paėmė į karą, kur jie pateko vokiečių nelaisvėn. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, Tverečiaus kraštas pateko sovietinės Baltarusijos globon. Kadangi tarp Vokietijos ir SSRS buvo pasirašyta taikos sutartis, vokiečiai lenkų mobilizuotus lietuvius kareivius paleido namo.

Pirmoji rusų okupacija ir karo metai, vokietmetis, praėjo be didesnių įvykių, kurie atmintin niekuo neįstrigo. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, užgriuvo nauji vargai ir bėdos. Vyras, vengdamas mobilizacijos į kariuomenę, Vilniuje įsidarbino tabako fabrike. Jo darbininkų karan neėmė. Bronė liko Pečiurkose. Visus sunkumus slėgė neramus pokario metas. Bronė sako, kad baisu buvo ir dieną, ir naktį. Lankėsi tai partizanai, tai stribai. Ir neduokdie jiems susidurti kakta kakton kieno namuose.

Prasidėjo trėmimai. 1948 m. išvežė vienus kaimynus, o 1949-aisiais eilė atėjo ir Bielinių šeimai. Mat turėtas valakas žemės (24 ha), o toks ūkininkas sovietų akimis – jau buožė. Bronė sako, kad tuomet iš Tverečiaus valsčiaus buvo išvežta 16 šeimų, visos, kurios turėjo valaką ir daugiau žemės.

Tremtyje

Ištrėmė į Irkutsko sritį, prie Angaros. Vežė 18 parų. Kelionė buvo sunki, alinanti. Vagonuose mirė daug vaikų, senelių. Mirusieji sustojus buvo tiesiog išmetami iš vagonų. Net neužkasami. Gal vietiniai kūnus užkasdavo. Iki Baikalo buvo apie 70 km, tačiau, pasak Bronės, to ežero taip ji ir nepamatė.

Tremtyje (dirbo kolūkyje) ypač sunkūs buvo pirmieji metai, kai vietiniai lietuvius laikė priešais, dar tremtiniai ir rusų kalbos nemokėjo.

– Kad nusipirktum normą duonos, nuo ankstaus ryto eilėje reikėdavo stovėti kelias valandas. Nueinu, atsistoju, o suėję vietinės rusės moterys išstumia lietuvius iš eilės šaukdamos: „Jie mūsų vyrus šaudė, o čia atvažiavo mūsų duonos ryti…“ Pareinu verkdama, kad tądien be duonos teks gyventi. Vėliau vietinių požiūris į mus labai pasikeitė. Kai 1956-aisiais važiavom namo, į stotį mus atlydėjo 30-ties rusų, buriatų būrys, į kelionę maisto pridejo, atsisveikinom tarsi giminės būtume, – lyg vakarykščius įvykius prisimena B. Bielinienė.

Tremtyje ji dirbo įvairius darbus, ilgokai prie kalėjimo valgykloje kaliniams gamino maistą.

– Dieve, koks ten maistas buvo. 36 žmonėms skirdavo 3,6 kg mėsos, kurioje daugiau buvo kaulų. Nuo jų nugraibytą mėsą minkėm su šlapia duona ir iš šios masės kepėm kotletus. Duodavo žuvies. Tai jų galvas nupjaudavom ir palikdavom kitai dienai žuvienei virti.

Ryškiausi tremties epizodai

Ponia Bronė puikiausiai atsimena kiekvieną tremties, trukusios septynerius metus, dieną. Tačiau labiausiai įstrigo dvi istorijos – liūdna ir šviesi, džiugi.

Liūdnoji – kai laidojo prezidento Antano Smetonos motiną. Kai A. Smetona 1940 m. birželį pasitraukė į Vokietiją, jo motina liko Lietuvoje. Kaip po 1944 m. naujos okupacijos – ir generolo S. Raštikio šeima. Prezidento motina ir trys generolo dukterys buvo ištremtos.

– Senatvė, ligos ir tremtis prezidento motiną buvo visiškai išdžiovinę. Kaulai ir oda buvo telikusi. Kai ji mirė, visi ten buvę lietuviai paaukojo, kiek turėjo, kad ją bent kiek žmogiškai palaidoti. Palydėjom į Usoljės gyvenvietės kapines. Net padoraus kryželio nepastatėme. O generolo S. Raštikio dukras, atrodo Justo Paleckio rūpesčiu, išvežė į Lietuvą.

Antroji istorija šviesesnė. Kartą sugalvojau ir parašiau laišką Lietuvos ministrų tarybai. Laiške mąsčiau taip: vyro šeima turėjo 24 ha žemės, o aš tai nieko neturėjau, tai kodėl ir mane ištrėmė. Vyras juokėsi iš šio mano sumanymo, tačiau kiek nuostabos ir džiaugsmo buvo, kai vieną dieną gavom pranešimą, kad esame paleidžiami. Tad grįžome dvejais metais anksčiau (1956 m.), nei visi kiti buvo paleisti. Tiesa, iš tremties paleisti be teisės susigrąžinti turtą.

Namo, kaip laisvi piliečiai, keliavom jau ne 18, o tik 6 paras.Grįžom ne visi. Vyro tėvai liko gulėti Sibiro taigoje, – galva linguoja Bronė Bielinienė.

Pasak jos, išgyventi tremtyje, ypač sunkiais pirmaisiais metais, padėjo ir ten sutikti lietuviai, ištremti anksčiau. Tarp jų buvo ir ištremtųjų po 1863 m. sukilimo palikuonys. Sibiro plotuose yra daug pasiklydusių kaimų, vadinamų Litovkomis, Litvinavkomis ir panašiai. Tai XIX a tremtinių įkurti lietuviški kaimai.

* * * * * * *

Grįžę į Lietuvą, kadangi turėto turto negrąžino, Bronė su vyru įsidarbino Vilniuje, kur iki pensijos ir dirbo įvairiose gamyklose, fabrikuose. Senolė keletą akmenukų metė ir į dabartinės Lietuvos valdžių daržą:

– Tiek visokių gamyklų, fabrikų tik Vilniuje buvo, visiems darbo užteko. Kam reikėjo viską išdraskyti, išardyti? Dabar jaunimui nėra kur dirbti…

Tačiau čia pat, per visą pasakojimą kelis kartus pakartojusi, kad jos kartai buvo labai sunku gyventi ir išgyventi, peikė dabartinį jaunimėlį. Sakė, darbo nėra, bet kad ir dirbti dabar tingi…

Ponia Bronė vėl sakė, kad viską, visą savo gyvenimėlį prisimena, ir tūkstančius dainų moka, tad kai kartais nemiga kankina, gulėdama iki paryčių ji dainas dainuoja.

Jau išlydėjusi į lauką, senolė tarsi atsiprašinėjo, kad toli gražu dar ne viską papasakojo. Susitarėm, jog daugiau papasakos, kai su šimtmečiu atvažiuosim sveikinti. Tad ir linkim jai to garbingo šimtmečio sulaukti.

P. S. Bronė Bielinienė į lapkritį dabar žvelgia Vilniuje pro dukros buto langus, kur ji išvyksta žiemoti. Į Būkliškę vėl grįš pavasarį.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *