Skip to content

Tarp lemties ir kalbėjimo simbolių

Jonas BALTAKIS

Nijolė Bielinienė Tverečių atrado prieš trisdešimt metų.
Autoriaus nuotr.

Kas negirdėjo dūkštietės Dangutės Urbonienės dainų, kurios pirmiausia užburia gilia žodžių prasme, eilučių krištoliniu skambėjimu. Daugeliui jų žodžius parašė Nijolė Bielinienė. Tik nedaugelis žino, kad Nijolė ir Dangutė – seserys. Abi gimę ir augę Dūkšto krašte, Saksoniškių k. (iš kur toks vokiškas kaimo pavadinimo atspalvis – nepavyko sužinoti). Viena sesuo taip ir liko darbuotis savame krašte, o kitą likimas atvedė į Tverečių.

Nijolė Labuckaitė-Bielinienė 1973 m. baigė Vilniaus universitetą. Paskyrimą gavo į Švenčionėlius, kuriuose dirbo ketverius metus. Tame mieste ir iki šiol daug rusiškai ir lenkiškai kalbančių. Lyg ir lygioje vietoje su lenkų vaikais prasidėjo trintis, tad Nijolė Švenčionėlius paliko. Apie metus dirbo Ignalinoje, o po to atvyko į Tverečių. Čia reikėjo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių kalbos mokytojo. Nijolė čia ištekėjo, savo vaikus augino.

Klausiu, kokį Tverečių tuomet, prieš 30 metų, ji rado, koks jis jai pasirodė?

– Radau miestelį ūksmingą, medžiais užaugusį, bet kažkokį svetimą. Įsiminė labai purvinas kelias nuo mokyklos iki namų, kur gyvenau. Atvykusi čia gavau kambarį, – prisimena mokytoja.

Tie metai mokykloje, o jų rugsėjais nuskambėjo daugiau nei dvidešimt, pralėkė tarsi vėjas virš Tverečiaus ežero baugų. Mokytojų kolektyvas buvo draugiškas, mokiniai geri. Žinoma, buvo visokių, bet kalbą su kiekvienu galima buvo surasti.

– Kartais būdavau griežta, pakeldavau balsą, bet labiausiai gailiuosi, kad vieną mokinį antriems metams toje pačioje klasėje palikau. Tuomet tai priklausė tik nuo manęs. Bijojau, kad iš mokyklos paleistas blogos kompanijos įtakon nepakliūtų, klystkeliais nenueitų. Dabar tas berniukas normaliu vyru užaugo. Susitinku – sveikinasi, tai gal nepyksta. Aš su visais savo mokiniais bendrauju, – pasakoja Nijolė.

Didžiasalyje atsidarius dviems vidurinėms mokykloms, Tverečiaus mokykla vis retėjo, tirpo, kol pagaliau neliko vidurinės, o dar po kelerių metų – ir pagrindinės mokyklos, kurioje Nijolė tebedirbo. Kai sužinojo, kad ir pagrindinę užsidarys, išvyko į Visaginą.

– Kai reikėjo palikti Tverečių, įsiminė ežeras. Man jis pasirodė kažkoks plieninis, piktas, vanduo violetinis. Prieš tai dar buvo sapnas, kaip vėliau paaiškėjo – labai pranašiškas. Atrodo, aš esu Tverečiaus mokykloje, kur jauku ir saugu, o aplink krenta ir krenta asmenys. Visagine supratau, ką tai reiškė. Kaime užaugę mano vaikai Visagine nepritapo, ten jų ir sveikata sušlubavo, jie patyrė patyčių. Teko išeiti.

Po kelių metų darbo Visagine, dar trejus metus dirbau Didžiasalyje, o paskutinė mokykla, iš kurios išėjau į pensiją, buvo Daugėliškyje. Tačiau gyvenau Tverečiuje, – pasakoja mokytoja Nijolė.

Kalba pakrypsta link poezijos. N. Bielinienė yra išleidusi keturias savo poezijos knygeles. Jos eilės – kalbėjimas simboliais, kai eilėraščio esmė slepiama tarp eilučių, už simbolinių žodžių šifro. Nijolė sako, kad ne kartą ginčijosi su savo mama, kuri sako, kad jos eilių nesuprantanti. Nijolės eilėse labai daug senų žodžių, kuriems ji lenkiasi, beveik nėra įprastų skirybos ženklų.

– Aš taip jaučiu, taip matau pasaulį, taip eilėmis ir kalbu. Kai kurias eiles planuoju iš anksto, kai kurias naktį pagimdo nemiga. Daug eilėraščių iš liūdesio, širdgėlos, parašytų be juodraščio. Štai „Didžiagirių dainą“ seseriai telefonu diktavau ekspromtu. Kartą tyrinėjau save – kiek eilėraščių parašysiu per dieną. Devyni išėjo, visas ciklas. Nemažai juodraščių ir šiukšlių dėžei atiduodu. Buvo ir ekstrimo. Kartą sesuo sako, reikia žodžių dainai apie Dūkštelius. Aš vis neparašiau. Tai mane uždarė rūsyje, sako, kol neparašysi – neišleisiu. Parašiau. Mėgstu eiles rašyti su užkalbėjimais, palinkėjimais…

Nijolė su šypsena prisiminė ir pirmąjį savo parašytą eilėraštį. Jį, užlipusi ant kalno, parašė gandrui, kad šis jai sesutę atneštų. Jai ir vardą sugalvojo – pavadins Dangute. Ir ką jūs manote – taip ir atsitiko. Gandras Nijolei atnešė dar dvi seses ir brolį. Bet tą, kurios laukė atnešant, išties Dangute tėvai pavadino.

Nijolę trikdo žmonių sumaterialėjimas, susvetimėjimas. Tam įtakos, sako, turi ir tai, kad mokyklose neliko poezijos. Jos beveik nėra programose. Jau nuo pirmos klasės vaikams reikia kuo daugiau tautosakos, pasakų, mįslių. Jų kalba – poezijos kalba.

Tverečiuje mokytoja pasigenda literatų suėjimų, jų bendravimo, todėl miestelio rašantys planuoja burtis į klubą, rengti vakarus.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *