Gimtinė prasideda nuo gimtojo kiemo, o gimtoji kalba yra ta, kurią gauname iš savo Motinos. Jokia kalba netaps tokia miela, tokia brangi, kaip gimtoji tarmė. Juk mažai pasaulyje yra kalbų, kurios savo tarmių gausa galėtų prilygti lietuvių kalbai, todėl mes, lietuviai, ypatingai turėtume branginti šį nematerialų turtą.

Lapkričio 26 d. Ceikiniuose jau trečiąjį kartą rinkosi šauniausi Ignalinos krašto muzikantai, dainininkai ir pasakoriai į šventę „Ant savo tarmės sparnų“. Šventė, kurioje savo skambiomis dainomis, trankiomis polkomis ir šmaikščiais pamokančiais pasakojimais dalinosi Ceikinių, Strigailiškio, Kazitiškio, Mielagėnų, Ignalinos krašto liaudies meno puoselėtojai, užtruko daugiau nei tris valandas.

Šventę senoviniu maršu pradėjo šeimininkai – jau dešimtus gyvavimo metus skaičiuojanti Ceikinių kaimo kapela „Keiziai“. „Keiziai“ žiūrovams dainavo, pasakojo, skaitė eilėraščius rytų aukštaičių dzūkuojančia tarme, taip pat trankiai pagriežė mėgstamų valsų ir polkų. Kapela prisistatė atsinaujinusi – jos gretas papildė energingi muzikantai – būgnininkas Ugnius Dikmonas ir bosinės gitaros virtuozas Antanas Buinauskas.

Ceikiniškius keitė Strigailiškio meno mylėtojai, vadovaujami ilgametės kultūrininkės Rimos Grušnienės. Strigailiškio kolektyvas muzikavo, dainavo, pasakojo, o solistė Gintarė Lukijanskaitė šventės žiūrovams padainavo lietuvių liaudies dainų apie mergelės ir bernelio nelaimingą meilę.

Kazitiškio meno mylėtojai su nepailstančia entuziaste Danute Gasiūniene žiūrovų sielas virkdė nuostabiais romansais. O Alfredas Kanišauskas ne tik šmaikščiai pasakojo, bet ir dainavo bei armonika pagrojo savo senelių mėgtus valsus ir polkas.

Tikrą renginio prasmę atskleidė artimiausi Ceikinių kaimynai – mielagėniškiai. Jie, pasipuošę tautiniais rūbais, nešini Mielagėnų miestelio simboliu – vėliava, išdidžiai įžingsniavo ir savo gimtąja tarme pasakojo, dainavo senovines lietuvių dainas, muzikavo, šoko ratelius. O Mielagėnų kolektyvo žentai išties įspūdingi! Štai, Mindaugas Milinavičius – tautodailininkas, armonikierius, dainininkas. Jis savo daininga gimtąja dzūkų tarme porino apie save patį ir savo pačią. Šiame margame būryje ir daug kam gerai žinomas medžiotojas, daugelio švenčių dalyvis, pagarsėjęs kaip nuostabių žvėrienos patiekalų meistras – Romas Akinskas. Adutiškio kaimo kapelos muzikantas Dainius taip pat pas mielagėniškius, jis virkdė armoniką. Mielagėnų laisvalaikio organizatorė Aldona Černiauskienė labai kuklinosi, kad jie, važiuodami į Ceikinius, nieko valgomo neatsivežė ir neturi ko ant stalo padėti, tačiau, anot Aldonos, jie atvyko su dvasinėmis vertybėmis – net su dviem kunigais.

Kas tiesa, tai – tikra tiesa. Ceikinių kraštas gali pasidžiaugti, kad kultūriniuose renginiuose beveik visada dalyvauja gerbiami kunigai Marijonas Savickas ir Antanas Valatka. Šventėje „Ant savo tarmės sparnų“ dvasininkai Marijonas ir Antanas pasirodė kaip dalyviai, nes jie net savo tarmėmis porino gyvenimiškas istorijas. Gerbiamas klebonas Marijonas yra kilęs iš Anykščių r. Levaniškių kaimo, todėl jis apie savo vaikystę pasakojo levanietiškai. O kunigas Antanas – žemaitis telšiškis, todėl jo pasakojimas aukštaičiams buvo labai egzotiškas ir ne visiems suprantamas. Ne veltui kalbininkai teigia, jog skirtumas tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių yra ne mažesnis, kaip tarp baltarusių ir ukrainiečių kalbų. Klebonas Marijonas į šventes, vykstančias Ceikiniuose, atveža ir Mielagėnų parapijos Palaimintojo Jurgio Matulaičio globos namų gyventojus.

Šventės puošmena – Ignalinos krašto vyrų kaimo kapela „Lanksva“, o kitaip, kaip jie patys prisistatė, tai – Ceikinius įsimylėjusi vyrų muzikuojanti kompanija. Niekad nepailstantys ir daugeliui gerai pažįstami – Kazys, Vincas, Raimundas ir Virgis. Šaunūs muzikantai specialiai šventei „Ant savo tarmės sparnų“ ir šios šventės sumanytojai Mildai Dikmonienei paskyrė bei aukštaičių tarme atliko muzikinį kūrinį. Jų sugrotas romansas „Laiškelis“ vėl ir vėl kvietė rašyti vieni kitiems laiškus ir susitikti kitais metais Ceikiniuose.

Daug gražių padėkos žodžių visiems dalyviams išsakė renginyje dalyvavęs mūsų krašto šviesulys, tautos tradicijų puoselėtojas kun. Marijonas Savickas, kuris meno kolektyvų vadovams įteikė po atminimo dovanėlę – Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios altoriaus nuotrauką.

Renginyje taip pat dalyvavo Ceikinių seniūnas Juozas Velička, nemažas būrys ceikiniškių bei aplinkinių kaimų gyventojų.

Po šventės vyko vakaronė, kurioje dar ilgai liejosi kalbos, dainos, dar ilgai netilo juokas ir muzika…

P. S. Nuoširdžiai dėkoju šventės rėmėjams: Ceikinių seniūnijai, kun. Marijonui Savickui, ūkininkams Alei ir Albinui Smagurauskams bei gerųjų „fėjų“ komandai, vadovaujamai Staselės Jurkevičienės, Ceikinių kaimo kapelai „Keiziai“.