Skip to content

Gerumo liepsna sušildė ne vieną širdį

MI informacija

Va, ir vėl apsisuko metų ratas. Dar neseniai lepinomės saulės spinduliuose ir pilna krūtine traukėm į save žiedų medum pritvinkusį orą, dar neseniai valiūkiškai spardėm auksu žemėn sukritusius klevų lapus, o jau sutrumpėjusi diena vis juodesniu dangum apsikloja… Ir kas vakarą vis anksčiau… Atėjo Advento metas. Laikas, kupinas laukimo, kviečiantis į rimtį ir susikaupimą, primenantis, kad žmogus gyvas tik veikloje. Ir tik per tikėjimą, nuolat judėdamas ir gerus darbus darydamas, gali pajusti pilnatvę… Adventas – ėjimas į šviesą, kuri yra mūsų visų viltis ir džiaugsmas…

Jau antrus metus Palūšės kaimo bendruomenė lapkričio 26-ąją pakvietė visus į adventinę popietę „Gerumo liepsna, sušildyk širdį“. Darganotą vakarą bibliotekoje buvo jauku ir šilta. Ant palangių žibančios žvakutės dvelkė laukimu, tyliai skambėjo adventinė muzika, o iš lynojančio vakaro atskubėję palūšiniai dėjo ant stalo adventinio maisto kąsnelį ir šypsojosi vienas kitam, tarsi iš anksto linkėdami prasmingo laukimo ir tikėjimo stebuklu… Lūkuriuodami apžiūrėjo filokartijos kalėdinę bei Adventui skirtą parodas.

Kunigas Mykolas Sotničenka (kairėje) mielai šnekučiavosi ir apie kasdienius rūpesčius.Netrukus suvirpo gitarų stygos ir švelni dainos melodija nuvilnijo per širdis. Tai bibliotekininkės Ritos Ramanauskienės iniciatyva popietę papuošė Ignalinos ateitininkų Prano Dovydaičio kuopos „Ežerų vaikai“ merginų grupė su vadove Laima Teteriukoviene. Prie susirinkusiųjų prisijungė ir seniūnas Jonas Polito, taip pat visus pamalonino savo apsilankymu kunigas Mykolas Sotničenka. Smagu savo būry matyti jauną ir energingą Dievo tarną, kuris mielai dalinasi su tavim savo pamąstymais, prisiminimais, nesibodėdamas gali šnekučiuotis ir apie kasdienius darbus, ir apie ligas, ir apie žmogaus būties esmę.

Ritai trumpai apžvelgus Advento papročius, kunigas Mykolas priminė visiems, kad Advento nereikia painioti su Gavėnia. Šis laikas yra sklidinas siekimo užbaigti tai, kas pradėta. Jis skirtas suktis kasdienėj veikloj, laukiant didžiųjų švenčių, o kartu ir nuolat mąstyti apie ateitį. Pati gamta mus kviečia Advento metu būti būry, labiau matyti vienam kitą, stengtis savo geru darbu ar žodžiu padėti artimui, draugui, kaimynui.

Ramūs pamąstymai pynėsi su gitarų garsais ir tikėjimo sklidinom melodijom, ateitininkų pamėgtas giesmes pakeitė liaudiškos dainos… Paskui patys palūšiniai tapo aktoriais ir čia pat improvizavo Advento vainiko žvakių dialogą. Aktoriumi sutiko pabūti ir seniūnas. Jo vaidinta Vilties žvakutė uždegė užgesusias Tikėjimo, Gerumo ir Meilės žvakes. Nuoširdūs plojimai padrąsino vaidinusius, ir netrukus aktoriais ir skaitovais tapo visi. Organizatorių išdalinti popieriniai angeliukai ant savo sparnų nešė gražius žodžius ir eiles, kiekvienas skaitė palinkėjimus sau ar kaimynui ir skraidino baltą Kalėdų angelą ant žalios pušelės.

Netrukus virduly suburbuliavo kvapni arbata, kviesdama visus prie stalo. Namie kepta duona, pienu kvepiantis mamos pyragas, kisielius daugelį nukėlė į vaikystę. Pasipylė prisiminimai apie ilgus vakarojimus per Adventą paeiliui vis pas kitą kaimyną: kaip visi plunksnas plėšydavo, močiutės verpimo ratelius zirzindavo, senoliai šaukštus droždavo ar kokius padargus taisydavo. Ir, žinoma, ilgesingas porinimas apie tai, kaip kaimo bernai merginas kirkindavo, visokiais šposais jų prielankumo stengėsi sulaukti… O paskui burdavosi jaunimas, norėdamas savo ateitį sužinoti.

Tokių prisiminimų paskatinti ir vakarojantys palūšiniai, ir jų svečiai suskubo ,,varažbystėm“ užsiimti. Iš pradžių visi sėmė iš puodynės pupas ir skaičiavo, ar pora išeina. Jaunom ir netekėjusiom pora reiškė šansą ateinančiais metais gyvenimo draugą susirasti, garbesnio amžiaus žmonėm – kad visus metus bičiuliausis su jau pažįstamais, o neporinis pupų skaičius rodė, kad jaunimui dar reiks paieškoti antrosios pusės, bet už tai atsiras naujų draugų ir pažįstamų. Kunigui Mykolui pupos irgi žadėjo naujų žmonių ratą…

Paskui visi sugalvojo pažiūrėt, kas toliau ateinančiais metais keliaus. Susėdę nugarom į duris, nuo kairės kojos nusitraukę batą metė, o paskui atsisukę žiūrėjo – kieno batas nosim apsivertė į vidų – tas nekeliaus, o kieno žiūrėjo laukan – tam likimas žada kelionę. Kuo toliau batas nukrito, tuo toliau galėsi keliaut. Oi, kaip džiaugėsi ateitininkė Elena, kad jos batas net iki lauko durų nuskrido – mat ji tikrai ruošiasi keliauti į Romą… 

Dar ilgai skambėjo muzika, keliavo per rankas gitara. Net seniūnas keletą savo mėgiamų dainų palūšiniams padovanojo. Linkėjo visi vieni kitiems gerumo, meilės, tikėjimo. Su kiekvienu palinkėjimu, rodos, patys tyresni darėsi…

Ilgai vakarojo visi, kaip senovėj… O žvakės tirpo ant palangių, šildydamos kiekvieno širdį, primindamos, kad ir laikas taip tirpsta, varva pro pirštus…kol suspindės nauja žvaigždė ir užgims šv. Kalėdų stebuklas…

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje