Skip to content

Meilės trikampis išryškėjo po mįslingos mirties

Jonas BALTAKIS

„Kas ta Olga? Mano draugė“, – tai iš žento išgirdusiai scenografės Jūratės Paulėkaitės motinai atsivėrė akys. Įtarusi, kad žentas galėjo meluoti ne tik jai, bet ir teisėsaugai, moteris nusprendė apskųsti ikiteisminio tyrimo nutarimą dėl jos dukters mirties aplinkybių.

Praėjus mėnesiui po garsios menininkės 49-erių metų J. Paulėkaitės mirties jos tėvų sielvartas nė kiek nemažėja. Gavę iš Vilniaus prokurorų laišką Ignalinoje gyvenantys Aldona ir Algimantas Paulėkai neranda ramybės nei dieną, nei naktį. Tai, kad jos žentas, 42-ejų Nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis savo žmoną Jūratę buvo iškeitęs į gerokai jaunesnę draugę, A. Paulėkienė sužinojo tik iš šio laiško.

Nors prokuratūros siųstame dokumente rašoma, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog jų dukters atžvilgiu galėjo būti padaryta nusikalstama veika, ikiteisminis tyrimas scenografės tėvams atskleidė iki tol daug nežinomų aplinkybių. Šiurpios lapkričio 4-osios nakties įvykiai ypač drasko A. Paulėkienei širdį. Ji ieško advokato, kad galėtų apskųsti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nors neįmanoma susigrąžinti dukters, moteris nori išsiaiškinti tiesą.

Naktį nenakvojo namuose

Nerasdama bendros kalbos su žentu, moteris jaučiasi sugniuždyta. Teatro vadovo M. Budraičio pasakojimas apie įvykusią skaudžią nelaimę jai pasėjo daugiau įtarimų, negu suteikė aiškumo.

„Martynas man melavo – paaiškėjo, jog tą naktį, kai susipyko su Jūrate, jis net nenakvojo namuose, o paliko ją vieną. Jis sąmoningai nuslėpė nelaimės aplinkybes, manydamas, kad aš nesužinosiu“, – sielvartavo A. Paulėkienė.

Išrinktoji – jauna tapytoja

Garsaus aktoriaus ir diplomato Juozo Budraičio sūnaus Martyno konfliktas su žmona kilo dėl kitos moters. Naujoji M. Budraičio draugė – Dailės akademijoje magistratūroje studijuojanti 25-erių Olga Dedova. Jauna, talentinga tapytoja jau yra dalyvavusi ne vienoje parodoje, šiuo metu ji intensyviai rengiasi peržiūrai, todėl yra labai užsiėmusi. Į klausimą, ar dėl jos pašlijo M. Budraičio ir J. Paulėkaitės santykiai, O. Dedova atkirto: „Aš apie tai nekalbėsiu“.

Audringos kalbos – iki paryčių

Tyrėjai nustatė, kad J. Paulėkaitė kartu su savo vyru apie 1 valandą nakties atsivežė Naujininkuose gyvenančią O. Dedovą į savo butą, esantį Pamėnkalnio gatvėje. Čia vaišindamiesi vynu jie kalbėjo apie skyrybas. Tai truko maždaug keturias valandas – iki 5 val. ryto. Kilus ginčui, J. Paulėkaitė buvo labai susijaudinusi, todėl išvijo savo vyrą kartu su Olga, o namuose liko viena. M. Budraitis su Olga sugrįžo į Naujininkuose esantį jos butą, o apie 10 val. išėjo į darbą.

Vonioje rasta uždususi

Užsukęs į Pamėnkalnio gatvėje esantį butą, teatro direktorius vonioje aptiko gulinčią žmoną. Palietęs pajuto, kad kūnas šaltas. Išvydęs dėmes ant veido ir chalato diržą ant kaklo, M. Budraitis suprato, kad žmona yra mirusi. Apie 11.20 val. jis pranešė savo draugei Olgai, kad žmonos nebėra.

Specialistų pateiktoje išvadoje nurodyta, kad J. Paulėkaitės mirties priežąstis – uždusimas. Neaptikta jokių faktų, kad prieš ją būtų buvęs naudojamas fizinis smurtas, galėjęs tapti jos mirties priežastimi. Tyrėjai nenustatė, kad menininkė būtų sukurstyta nusižudyti ar žiauriu ir klastingu elgesiu privesta prie savižudybės.

Siekė pradėti skyrybas

Su tokiomis išvadomis A. Paulėkienė nenorėjo sutikti. Vienturtės dukters netekusi pensininkė stebėjosi, kad jos žentui užteko drąsos surengti žmonos ir gerokai jaunesnės draugės akistatą. A. Paulėkienė mano, kad šitaip elgdamasis vyras siekė paniekinti savo žmoną, greičiau išgauti sutikimą skirtis, nors ji tam prieštaravo.

Tyrėjai nenustatė, kad J. Paulėkaitė būtų buvusi emociškai šantažuojama ar patyrusi psichologinį smurtą. Tačiau tuo neabejoja A. Paulėkienė. Gerai pažįstanti savo dukterį, ignalinietė mano, kad išvydusi savo konkurentę A. Paulėkaitė galėjo jaustis išduota, atstumta. Ji nenorėjo taikytis su tokia dalia.

„Jei Martynas norėjo skirtis, galėjo išeiti. Kam reikėjo Jūratę kartu su savo drauge psichologiškai terorizuoti keturias valandas?“, – vienas po kito neatsakyti klausimai kaupėsi motinos galvoje.

Kitas svarbus dalykas, kurio negali suprasti A. Paulėkienė, – kodėl apie skyrybas buvo nutarta kalbėti naktį, ar negalima buvo palaukti dienos. Kur skubėti? M. Budraičio ir J. Paulėkaitės santuoka truko daugiau kaip 20 metų, nors ir anksčiau būta nesutarimų. Ar negalima buvo visko dar kartą ramiai apsvarstyti?

Galėjo ginti mylimąjį

Įtarimų dėl ikiteisminio tyrimo neobjektyvumo A. Paulėkienei pasėjo ir tai, kad liudytoja tapo O. Dedova. „Niekaip nesuprantu, kaip ta Olga galėjo būti liudytoja, jeigu ji yra Martyno draugė, su kuria jis gyvena. Natūralu, kad ji gynė Martyno interesus. Ji negalėjo būti objektyvi“, – sielvartavo Jūratės motina A. Paulėkienė.

Iš kur atsirado dėmių?

Skaitydama tyrėjo dokumentą pensininkė atkreipė dėmesį, kad M. Budraitis aptiko vonioje gulinčią žmoną, o ant jos veido – dėmių. Kiek stengėsi A. Paulėkienė atsiminti paskutines atsisveikinimo su dukra akimirkas, jos skvarbus žvilgsnis neužkliuvo už jokių dėmių ant dukters veido. Ar tai reiškia, kad dėmes matė tik vienas M. Budraitis?

„Martynas rado ją gulinčią vonioje, ant kaklo buvo užrištas chalato diržas. Man net kilo tokia mintis, kad Jūratė negalėjo taip padaryti, jai nebūtų pakakę jėgų. Gal kas nors kitas ją pasmaugė ir išėjo? Man kyla visokių minčių“, – prisipažino A. Paulėkienė.

Dukters ir žento bute A. Paulėkienė ne kartą viešėjo. 2000-aisiais vilniečių įsigytas butas naujame name Pamėnkalnio gatvėje yra jaukiai įrengtas. Jame – du miegamieji, didelis kambarys su virtuve, pertvarkytas balkonas. Šiame bute vonios kambario lubos nėra žemos. Todėl A. Paulėkienė mano, kad nepakaktų chalato diržo surišti kilpą ir dar vieną galą prie ko nors pritvirtinti. O jei diržas būtų nutrūkės nuo moters svorio, ji būtų susižeidusi, bet likusi gyva.

Buvo skubama kremuoti

A. Paulėkienė prisiminė keistą įspūdį, kai netekęs savo žmonos M. Budraitis skubėjo kuo greičiau išvežti ją kremuoti į Rygą, netgi nenorėdamas prieš tai leisti tėvams su ja atsisveikinti.

– Kodėl jums susidarė įspūdis, kad M. Budraitis nori kuo greičiau viską užmoršti? – paklausiau A. Paulėkienės.

– Nežinau, kodėl jis skubėjo. Iš pradžių jis kalbėjo, kad Jūratė iš morgo bus vežama tiesiai į Rygą. „Kaip? Ar nebus atsisveikinimo? – Aš tada labai nustebau. Aš jos nesu mačiusi“, – visaip stengiausi jį atkalbėti nuo tokio sumanymo. Žentas teisinosi, kad neranda tinkamo laidojimo biuro. Tada aš pasiūliau vežti Jūratę į Ignaliną, kur galėtų atsisveikinti visi ją pažinoję, taip pat giminės. Po mano žodžių jis nutilo. Aš neatlyžau, vis prašiau vežti mane pas dukterį į morgą. To jis nepadarė sakydamas, kad Jūratė neaprengta.

Kai laidojimo biure pagaliau priėjau prie Jūratės karsto, žiūriu – nėra jokių dėmių ant veido, ji guli apvilkta balta palaidine, sagutė aukštai užsegta. Man tada rūpėjo pamatyti jos kaklą, įsitikinti, ar iš tikrųjų jis buvo užveržtas, o išvydau tik užklijuotą juostą. Vis kirbėjo mintis netikėti tuo, ką man sakė žentas.

– Ar Jūratė buvo parašiusi testamentą?

– Nežinau, manau, ji buvo per jauna, kad apie tai susimąstytų. Jūratė stengėsi, kad Martynas padarytų karjerą. Baigęs Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje aktorystę, jis iš pradžių dirbo barmenu vienoje kavinėje prie Rotušės aikštės. Kai Jūratė pradėjo kartu su Oskaru Koršunovu kurti spektaklius, paskui ją į O. Koršunovo teatrą atėjo ir Martynas. Jis nebūtų tapęs O. Koršunovo teatro direktoriumi jeigu ne Jūratė. Netgi statydama su režisieriumi Jonu Vaitkumi spektaklį „Visuomenės priešas“, Jūratė abejojo, ar būdama teatro direktoriaus žmona nepakenks jo autoritetui, ar nebus apkalbų, kad spektakliui specialiai buvo pakviesta M. Budraičio žmona. Jūratė stengėsi nepainioti viešųjų ir privačių interesų.

Savo talentu, darbu Jūratė daug pasiekė, ji nemažai uždirbdavo, kurdama užsienyje spektaklius. 15–20 tūkst. eurų (52–69 tūkst. litų) – tokio dydžio honorarai buvo mokami jai už darbą. Jūratė yra gavusi Nacionalinę kultūros ir meno premiją, kuri siekia maždaug 45 tūkst. litų. Dar viena premija jai buvo įteikta Norvegijoje. Bet Jūratė nebuvo įsikibusi į materialines vertybes.

– Ar ji parašė atsisveikinimo laišką?

– Tokio laiško niekas man nerodė, gal jo ir nebuvo. Manau, ji buvo nusivylusi. Mįslė man liko, kodėl Jūratė prašė palaidoti ją Juodeliškės kaime šalia senelių. Gal tokiu būdu ji siekė, kad Martynas jos nebelankytų? Manau, Jūratė bėgo kuo toliau nuo jo.

– O gal jūsų dukterį pastaruoju metu kamavo depresija?

– Ji man niekada neprisipažino, kad būtų sirgusi, kad jai būtų buvę liūdna, kad gyvenimas būtų atrodęs be prasmės. Nemanau, kad rimtai sergant depresija, įmanoma nuslėpti šią ligą. Kiek žinau, ji nevartojo jokių vaistų nuo depresijos. Man tik įstrigo viena detalė – prokuratūros dokumente parašyta, kad Jūratei buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Mano duktė nemėgo alkoholio, jai greitai pasidarydavo bloga. Jei ji tą naktį ir išgėrė, vadinasi, jautė vidinį nerimą.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *