Rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatai daugumą apžvalgininkų privertė suabejoti Vladimiro Putino įvaizdžio stiprybe ir rinkėjų pozicijos vieningumu. Stebint valstybinius Rusijos televizijos kanalus ar klausantis angažuotų radijo stočių susidaro tvirtos valdžios ašies, kurią sudaro prezidentas D. Medvedevas ir premjeras V.Putinas vaizdinys, tačiau po truputį ši iliuzija bliūkšta. Nepaisant to, kad „Vieningoji Rusija“ prieš pat rinkimus metė stiprų „kozirį“ – Dmitrijus Medvedevas galima sakyti „perleido“ kitos kadencijos sostą V. Putinui – žmonių akyse tai virto tik politinės situacijos stagnacijos įteisinimu. Valdžios tvirtovę griauna ne stipri opozicija, kuriai atsirasti dėl griežto susidorojimo su valdžios ašies kritikais praktiškai neįmanoma. Užtenka paminėti vien visišką M. Chodorkovskio imperijos sužlugdymą, susisdorojimą su A.Litvinenka ar paslaptingą žurnalistės A. Politkovskajos žmogžudystę. Kremliaus dueto galią pakirto paprasti Rusijos žmonės, neparodę tvirtos paramos „Vieningosios Rusijos“ partijai, netgi išdrįsę viešai prabilti apie nepasitenkinimą dabartine valstybės politika, visose grandyse tvyrančia korupcija ir žadėtų reformų nevykdymu. Vargu ar ėjimas į gatves gali išversti iš kojų tokią valdžios galybę, bet tokie pasipriešinimo atvejai akivaizdžiai parodo, kad žmonės nėra pasiruošę taikstytis su akivaizdžiu savo teisių menkinimu ir laikui bėgant, nepasitenkinimo lygis gali pasiekti kritinę ribą. Deja, bet verta pabrėžti, kad žmonių nepasitenkinimas neturi pozityvios perspektyvos. Alternatyvos D. Medvedevo–V. Putino režimui Rusijoje dar nėra, o dabartinė oficialioji opozicija yra tik keliais naujais veidais atsišviežinę, bet senų idėjų naftalinu dvelkiantys komunistai, rinkėjų galvose gaivinantys istorijos šmėklas, ar dar blogiau – ultraradikaliai nusiteikę liberaldemokratai, vedami sveiko proto trečiojo brolio, kumščiais ir populistiniais klyksmais į valdžią besibraunančio V. Žirinovskio.
Vakarų spaudos vertinimai vienareikšmiški – rinkimų Rusijoje rezultatai kelia didelius įtarimus ir neatspindi tikrosios jos piliečių nuomonės. Štai „Washington Post“ suskubo cituoti JAV Valstybės Sekretorės Hillary Clinton žodžius, pasakytus jos antradieninio vizito Lietuvoje metu, kad „Rusijos rinkėjai nusipelnė rinkimų rezultatų ir galimų manipuliacijos atvejų tyrimo“. Tame pačiame straipsnyje spausdinamas ir Rusijos užsienio reikalų ministro S. Lavrovo atsakas, kuriame išreiškiamas apgailestavimas, kad JAV valdžios atstovai vis dar neatsikratė savo stereotipų ir viešuose pasisakymuose vis dar naudoja politines klišes, nesigilindami į tikrąją padėtį Rusijoje. Kokia gi ta, pasak oficialių Rusijos valdžios atstovų, tikroji padėtis? Štai oficiozinis Rusijos naujienų portalas „Russia Today“ pirmąja naujiena renkasi ne abejones dėl rinkimų skaidrumo, o „Vieningosios Rusijos“ rėmėjų šventę Maskvos centre, sužinojus rinkimų rezultatus. Skelbiama, kad Rusijoje laimėjo demokratija ir „Vieningosios Rusijos“ partija su šalies daugumos pasitikėjimu žengia į naują parlamentinę kadenciją. Kartu cituojamas premjeras V. Putinas, griežtai pabrėžiantis, kad „juokai Dūmoje gali atnešti daug liūdesio“, taigi privalu imtis konkrečių darbų. Komentuodamas balsavimo rezultatus V. Putinas teigia nematąs didelės problemos dėl sumažėjusio rinkėjų palaikymo, tai esąs natūralus rezultatas to, kad valdančiajai partijai tenka ir daugiau atsakomybės naštos, ne visi gyventojai tai gerai supranta. Akivaizdu, kad V. Putinas nesileis išmušamas iš vėžių opozicinių jėgų suaktyvėjimo, tačiau politinė retorika įgavo teisinimosi nuotaikos ir pasitikėjimo ieškojimo. Neaiškūs ir tie konkretūs planai, kurie turėtų užtikrinti Rusijos dominavimą ir veržlią plėtrą, kurią per partijos suvažiavimą žadėjo tiek prezidentas, tiek premjeras.
O štai prancūzų „Le Figaro“ pabrėžia, kad Putinas patyrė rimtą politinį smūgį ir nepaisant to, kad gavo paprastą daugumą Dūmoje (užims 238 iš 450 mandatų), prarado iki šiol turėtą dviejų trečdalių daugumą, suteikusią galią keisti Konstituciją. Šis mandatų sumažėjimas privers ieškotis partnerių, tuo pačiu įtraukdamas į politinius žaidimus papildomas jėgas. Suprantama, kad norinčių šlietis prie valdančiųjų netrūks, tačiau pats faktas turėtų apmalšinti Vladimiro Putino politines ambicijas. Žmonių pasitikėjimą ypač sumenkino galimas rinkimų rezultatų klastojimo faktas.
Palankiausiai apie rinkimus Rusijoje atsiliepia Kinijos naujienų portalas „Xinhuanet“, kuris nors ir užsimena apie sumažėjusias „Vieningosios Rusijos“ vietas Dūmoje, tačiau į pirmą planą iškelia ateinančius prezidento rinkimus, kuriuose, atrodo, V. Putinas neturės rimtesnių konkurentų. Apžvalgininkas Zheng Haoning pabrėžia, kad „šis pavojaus signalas V. Putinui, įtakingiausiai Rusijos politinei figūrai, sako, jog jam vertėtų atkreipti dėmesį, stiprinant politinę komandą ir partijos organizaciją“. Tačiau vargu ar V. Putinas norės atsižvelgti į tokius patarimus, skirtingai nei Kinijos komunistų partijos atveju, stipri partijos organizacija ir nauji veidai gali sudaryti rimtų keblumų dueto lyderiavimui. D. Medvedevą ir V. Putiną ilgainiui gali imti slėgti pažadų našta, kurią jie užsikrovė, tačiau perkelti jos nebus kur (nebent kaltinant smulkių valdininkų korupciją, į kurią, tiesa, jie kol kas žiūrėjo pro pirštus). Atrodo, kad toks valdžios sukoncentravimas galiausiai pradeda kelti problemas, ieškant pasiteisinimų dėl politinių nesėkmių.
Paskutinė Rusijos rinkimų dramos dalyvė – liberalioji opozicija, neturinti konkretaus veido ir besireiškianti įvairių visuomeninių judėjimų pavidalu. Būtent ši visuomeniškai aktyvi Rusijos piliečių dalis rengia protestus ir viešai reiškia nepasitenkinimą „Vieningosios Rusijos“ politika. Tačiau jos lemtis pakankamai aiški – jau po antradienio protestų dauguma dalyvavusių (tarp jų garsus aktyvistas Ilja Jašinas ir opozicijos tinklaraštininkas Andrejus Navalnas) buvo areštuoti. Pats V. Putinas skatina nekreipti dėmesio „į tokius mažus išsišokimus“, tačiau Rusijos visuomenė akivaizdžiai nėra tokia rami ir pakiliai nusiteikusi, kaip prieš praeitus rinkimus, tos pačios savaitės šeštadienį rengiamas masinis protestas, greičiausiai tapsiantis didžiausiu per visą „Vieningosios Rusijos“ valdymo periodą.
Atrodo, kad Rusijoje laukti pasikeitimų yra beviltiška – sistema tokia plati ir taip giliai apkerojusi visas valdžios institucijas, kad bet koks sujudimas greitai gesinamas, o konkrečių žmonių, kaip M. Chodorkovskis, atveju skelbiama asmeninė vendeta. Rusija (išskyrus nežymią dalį visuomenės elito ir progresyviau mąstančių jaunų žmonių) mato save kaip atsvarą JAV, o kartu ir vakarietiškai demokratijai apskritai. Tačiau panašu, kad pradedama suprasti, kad D. Medvedevo–V. Putino valdžia nėra vienintelis, o tuo labiau geriausias, būdas tvarkytis savo šalyje. Belieka tik laukti ir spėlioti, kiek nuosaikumo ar agresijos į Rusijos užsienio politiką atneš šis nedidelis, bet reikšmingas pilietiškumo ir nepasitenkinimo dabartine tvarka pasireiškimas ir kokia bus Vakarų šalių reakcija, bendradarbiaujant su Rusija geopolitiniais klausimais.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!