Baltijos valstybių žemdirbiai gauna mažiausią paramų iš ES šalių. Naujai rengiami daugiametės finansinės perspektyvos dokumentai kol kas nežada didelių teigiamų pokyčių. Siūlomas naujasis tiesioginių išmokų modelis kai kuriais atvejais glumina. Vilniuje vykusioje Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos metinėje konferencijoje naujausią informaciją apie planuojamus tiesioginės paramos pokyčius pristatė ŽŪM Bendrosios žemės ūkio politikos strategijos skyriaus vedėjas Vaidotas Ašmonas.

Nauja tiesioginių išmokų sandara

Šiai dienai yra pasiūlytas tiesioginių išmokų modelis, pagal kurį tiesioginę paramą turėtų sudaryti trys privalomos dalys: bazinė išmoka, išmoka už žalinimą (klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą) ir išmoka jauniesiems ūkininkams. Papildomomis nacionalinėmis tiesioginėmis išmokomis galėtų būti remiama gamyba ir ūkininkavimas nepalankiose vietovėse.

Nustatyta, kiek kuriai išmokų daliai valstybės narės galėtų skirti bendro finansinio voko lėšų. Žalinimo išmokoms turės būti skirta 30 proc., jauniems ūkininkams – 2 proc. skirtų lėšų. Su gamyba susietoms išmokoms – nuo 5 iki 10 proc., nepalankioms ūkininkauti vietovėms – 5 proc. metinio nacionalinio tiesioginių išmokų voko lėšų. Bazinėms išmokoms liktų 53–58 proc.

Išmokos jauniesiems ūkininkams būtų mokamos ne ilgiau kaip 5 metus nuo įsikūrimo.

Susietai paramai leidžiama panaudoti iki 5 proc. metinio nacionalinio voko pinigų, o 10 proc. tuo atveju, jeigu jų susietosios paramos dydis bent vienus 2010–2013 m. laikotarpio metus viršytų 5 proc. voko.

Kokie pavojai gresia

Europos Komisija siūlo, kad iki 2020 m. būtų trečdaliu sumažintas skirtumas tarp dabartinio tiesioginių išmokų lygio ir 90 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio. Tokiu atveju Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tiesioginės išmokos 2020 m. vis dar išliktų vienos mažiausių ir nuo didžiausių dar skirtųsi apie 2–2,5 karto.

Anot V. Ašmono, situacija, palyginti su dabartine, iš esmės nesikeistų, nes išmokų didėjimas sudarytų 5,5 euro (apie 19 litų) vienam hektarui per metus. Tai anaiptol nepanaikins neadekvataus gamybos sąnaudų ir tiesioginių išmokų lygio ES valstybėse narėse skirtumų santykio.

Neproporcingai mažas tiesioginių išmokų dydis riboja galimybę optimizuoti ūkį, įsigyjant kokybiškesnės sertifikuotos sėklos, veislinės medžiagos, naudotis pažangiausiomis technologijomis ir kt.

Yra siūlomas teisių į išmokas verčių suvienodinimas nuo 2019 m. regionų ir/arba nacionaliniu lygmeniu. „Pritarti tokiam 7 metų pereinamajam laikotarpiui būtų neteisinga ir nesąžininga. Vėl teks dirbti blogesnėmis sąlygomis palyginti su kitomis šalimis. Tuo tarpu delsiama pradėti taikyti teisingą ir sąžiningą tiesioginių išmokų sistemą pagal suvienodintą išmokų teikimo modelį visoms valstybėms narėms. Tiesioginių išmokų paskirstymas pagal 2000–2002 m. laikotarpio rodiklius yra atgyvenęs, nebepateisinamas šiandieninėmis sąlygomis, nes Lietuvos ūkiai tapo modernesni, pakito jų struktūra, produktyvumas ir rodikliai“, – kalbėjo konferencijoje V. Ašmonas.

Jis įspėjo, kad pereinant nuo vienkartinės išmokos už plotus schemos (VIPS) prie naujų schemų padidės administracinė našta. Reikalinga techninė finansinė parama tiesioginių išmokų sistemai pertvarkyti. Priešingu atveju gali atsitikti taip, kad dalis lėšų liks nepanaudota, nes Lietuva neturi patirties valdyti teises į išmokas. Dėl to pirmais naujojo finansinio laikotarpio metais žemdirbius gali pasiekti mažiau pinigų negu bus skirta. Naujųjų valstybių narių ūkininkai, kurių gaunamos išmokos ir taip ženkliai mažesnės už ES vidurkį, atsidurs dar sudėtingesnėje situacijoje.

Keistas „aktyvus ūkininkas“

Naujoje finansinėje perspektyvoje paramos skirstymas siejamas su nauja aktyvaus ūkininko sąvoka. Pagal dabartinį aiškinimą – tai fizinis arba juridinis asmuo, kurio 1) tiesioginių išmokų sumos dalis nuo pajamų, gautų ne iš žemės ūkio veiklos sudarys ne mažiau kaip 5 proc. arba 2) jų žemės ūkio paskirties žemę sudaro daugiausia ganyti ar kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikoma žemė ir toje žemėje jie vykdo minimalias valstybių narių nustatytas veiklas (ganymas, pasėlių auginimas, gyvulių laikymas ir kt.).

Aktyviais nebūtų laikomi ūkininkai, kurie už ankstesnius metus gavo mažiau kaip 5 tūkst. eurų tiesioginių išmokų.

Anot V. Ašmono, apibrėžimas keistas. Pagal šią sąvoką, aktyviu ūkininku galėtų būti vadinama ir nekilnojamojo turto bendrovė ar stambi informacinių technologijų įmonė, ar kuri kita, jei tik turės žemės.

Lietuva jau išsakė nuomonę, kad aktyvaus ūkininko apibrėžimą reikia tobulinti, nes jis palieka nemažas galimybes tiesiogines išmokas gauti negaminant žemės ūkio produkcijos. Tikslingiau būtų pirmą ribojimą sieti su žemės ūkio veikla bei mažinti reikalavimą dėl ankstesniais metais gautos paramos sumos. Pagal siūlomą apibrėžimą apie 70 proc. Lietuvos žemdirbių taptų neaktyviais ir tik 30 proc. galėtų vadinti save aktyviais.

Siūlymas riboti išmokas

EK dokumentuose pateikti pasiūlymai riboti tiesiogines išmokas atsižvelgiant į gaunamų lėšų sumą: sumažinti išmokas 20 proc., jei išmokų dalis yra didesnė kaip 150–200 tūkst. eurų; 40 proc. – jei išmokų dalis 200–250 tūkst. eurų; 70 proc. – jei 250–300 tūkst. eurų. Jei gaunamų išmokų suma didesnė kaip 300 tūkst. eurų, ūki iš viso negaus tiesioginių išmokų, išskyrus žaliąją išmoką.

Anot V. Ašmono, tiesioginių išmokų ribojimas turi nepakenti vidutinius ūkius turintiems žemdirbiams. Ekonominio mąsto efektą pasiekusiems ūkiams galėtų būti taikomas tam tikras ribojimas įvertinus atitinkamas specifines sąlygas, pavyzdžiui darbo vietų kūrimą.

Konferencijoje dalyvavę bendrovių vadovai subruzdo: vienintelis kelias – skaidyti ūkius ir taip užsitikrinti paramą. Anot V. Ašmono, Europos Komisija kalba apie tai, kad valstybės narės turėtų užkirsti kelią ūkių skaidymui ir fiskuoti, kokio dydžio ūkiai yra šiandien. Naujieji reikalavimai gali būti taikomi pagal tai, kokie ūkiai buvo 2011 m. pabaigoje, neatsižvelgiant į vėlesnį jų skaidymą. Kartu jis pripažino, kad šiuo klausimu dar daug neaiškumų.

Atskira schema smulkiesiems ūkininkams

Greta šių schemų yra pasiūlyta supaprastinta schema smulkiesiems ūkininkams. Numatoma, kad jie gaus vieną išmoką per metus. Išmokos suma sudarys 15 proc. nustatytų metų tiesioginės išmokos vidurkio, bet ne mažiau kaip 500 eurų. Lietuvoje 3 ha ūkiui tai sudarytų 370–400 eurų per metus, tad suma būtų apvalinama iki 500 eurų. Tokiu atveju didesniam ūkiui, kurio išmokos gali priartėti prie 5000 eurų ribos, apsimokės pereiti į neaktyvaus ūkininko statusą, nes gaunamų išmokų skirtumas bus nedidelis, tačiau esant neaktyviam nereikės vykdyti daugybės sudėtingų reikalavimų.

Pasak V. Ašmono, tai ne agrarinė, o socialinė schema, kuri galbūt atitinka Rumunijos interesus, kurioje labai daug smulkių ūkių (ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Dačianas Čiolosas – rumunas)

Anot V. Ašmono, derybos dėl išmokų schemų dar neprasidėjo. Bet norint daryti įtaką, vienos Lietuvos balso nepakaks – kažką pakeiti įmanoma tik bendrai veikiant visoms Baltijos šalims ir Lenkijai.