Su liberalių pažiūrų Donaldo Tusko Vyriausybe buvo siejamos naujų Lietuvos ir Lenkijos santykių pradžios viltys. Tačiau, atrodo, kad rimtesnių postūmių galime ir nesulaukti. Naujos atominės elektrinės projektas, turėjęs suvienyti Baltijos trejetą ir Lenkiją, atrodo, įkals dar didesnį politinį pleištą kaimyninių valstybių bendradarbiavime. Nepaisant to, kad Lenkijos pasitraukimas buvo sutartinai komentuojamas, kaip nieko nelemiantis ir netgi lauktas žingsnis, politiniu požiūriu jis tikrai nepagerino Lenkijos įvaizdžio Lietuvoje.

Politinis apžvalgininkas Jacekas Komaras pabrėžė, kad Lenkijai nepatiko jos vaidmuo naujajame projekte, kur Lietuva būtų pagrindinė akcininkė, o likusioms trims valstybėms būtų atitekę tik 15 proc. likusių akcijų. Be to, Lenkiją į sunkią padėtį įstūmė Vokietija, apribojusi kitų svarbių projektų kreditavimą bei sumažinusi galimybes investuoti į šalutinius objektus. Tačiau verta prisiminti, kad Lenkijos vaidmuo naujajame projekte ir nežadėjo būti esminis, tai buvo daugiau simbolinis ekonominio bendradarbiavimo aktas, kartu skatinantis socialinį suartėjimą. Lenkų prisijungimas buvo siejamas su lietuvių pažadais, kuo greičiau išjudinti pavardžių rašymo klausimą.

Paradoksalu, bet atrodo, kad tiek amžiną atilsį Lenkijos Prezidento Lecho Kaczinskio ir jo (su broliu Jaroslawu) įkurtos „Teisės ir teisingumo“ partijos, kuri viešai deklaravo savo konservatyvias prolenkiškas pažiūras, požiūris į santykius su Lietuva buvo daugiau palankesnis. Ne veltui Prezidentas V. Adamkus savo memuaruose prisiminė tiek L. Kaczinskį, tiek jo pirmtaką A. Kvasnevskį, kaip didelius Lietuvis draugus. O štai naujasis vadovas B. Komorowskis ir didžiausią įtaką šiuo metu Lenkijoje turintis premjeras D. Tuskas nerodo didelių simpatijų. Tai iš dalies susiję su tuo, kad D. Tuskas Lietuvos lenkų klausimą naudoja kaip kortą, skirtą papirkti dešiniosios krypties rinkėjus. Besąlygiškai remiant lenkų tautinę mažumą, įrodinėjama nacionalinės politikos tvirtybė ir atimama nemažai balsų iš „Teisės ir teisingumo“. Todėl pastaruoju metu juntamas ypatingas radikalių Lietuvos lenkų veikėjų suaktyvėjimas, kurie rodo įgavę nemenką politinį pasitikėjimą Lenkijoje (ypač Užsienio reikalų ministerijoje) ir galią savarankiškai spręsti.

Strateginis investuotojas japonų kompanija „Hitachi“ vieni pirmųjų suskubo raminti, kad Lenkijos pasitraukimas nieko nekeičia, Baltijos šalys yra pajėgios savarankiškai pasistatyti elektrinę, tačiau apie būsimą elektros kainą (reikšmingai) nutylėjo. Finansų analitikas R. Kuodis jau viešai įspėjo, kad būsimos atominės elektrinės gaminama elektra gali labai brangiai atsieiti paprastiems vartotojams, kurie ir kompensuos Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Norint tapti pirmaujančia regiono valstybe, reikia galvoti apie investavimą į daugelį sričių, o ne susikoncentravimą į energetiką, kurioje bus beveik neįmanoma galinėtis su rytinių kaimynų resursais.

Lenkijos pasitraukimas netapo reikšmingu įvykiu mūsų žiniasklaidoje, nublankdamas prieš kitų metų biudžeto svarstymus, tačiau jį dera prisiminti būsimų įvykių kontekste. Atrodo, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai krypsta nuolatinio užkulisinio konfliktavimo ir diplomatinių apsistumdymų link. Kad ir kaip bežvelgtume, nepanašu, kad tiek tarpvalstybiniams santykiams, tiek visam regionui tai išeitų į naudą. Belieka laukti naujos valdžios abiejose valstybėse, kurios atsisakytų savo politinių ambicijų gyventojų sutarimo labui.