Platus ir turtingas lietuviškos instrumentinės muzikos palikimas mūsų krašte. Ši muzika turi keletą ypatybių. Būtina įvertinti stiprų autentiškos kūrybos poveikį, kartais pasireiškiantį netgi su tam tikrais sakralumo ir meditacijos elementais.

Dar viduramžiais Vakarų Europos prekybos miestuose karaliavusių trubadūrų meną Lietuvoje atstojo paprastų valstiečių meditacijos primityviais penkiastygiais, laivelio formos instrumentais – kanklėmis…

XX a. 9 dešimtmetyje daugelyje Lietuvos vietų kilo susidomėjimo tradicine liaudies muzika banga. Buvo rengiamos ekspedicijos, kurių dalyviai užrašinėjo dainas ir atliekamas melodijas, pradėjo burtis etnografiniai ir folkloro kolektyvai…

Plati ir žanrų specifika, nusidriekianti į laiko išmatavimus bei etninių grupių charakteristikas. Unikalus lietuvių daugiabalsio muzikavimo pavyzdys sutartinės – viena ryškiausių ir vertingiausių lietuviškos tradicinės kūrybos dalių. Šiandien Lietuvoje dar galima išgirsti XIII a. susiformavusių daugiabalsės vokalinės ir instrumentinės muzikos formų, IX a. prabilusių signalinių medžio trimitų ir skudučių sąskambių, apeigoms ir ritualams naudotų instrumentų, formulių. XIX a. pabaigoje į Lietuvą atkeliavę dumpliniai muzikos instrumentai greitai paplito visame krašte. Pirmiausia vienos eilės rankinės armonikos, vėliau – dvieilės armonikos, lūpinės armonikėlės, Peterburgo armonikos, XX a. 3 dešimtmetyje – koncertinos ir bandonijos. Po Antrojo pasaulinio karo neatsiejama vestuvių, krikštynų, vakaronių, švenčių, pasilinksminimų dalimi tapo rusiškos dvieilės armonikos, nurungdamos senesnius muzikos instrumentus. Jas itin pamėgo muzikantai, todėl pradėjo gaminti vietiniai meistrai, kurių yra ir Ignalinos krašte. XIX a. Sankt Peterburge pasirodė vokiško derinimo instrumentų, pavadintų Peterburgo armonikomis. Lietuvoje prigijo dviejų eilių, o vėliau – ir trijų eilių atmainos. Būtent jos yra būdingos aukštaičiams ir šiuo instrumentu grojančius mūsų kraštiečius pirmiausia pastebi vertintojai.

Mušamieji muzikos instrumentai – dvipusis ir vienpusis būgnai (pastarasis dar vadinamas kelmu), varinis būgnas arba katilas, mažasis būgnelis. Šių ir ypač saviskambių instrumentų – džingulio, kleketo, terkšlės, skrabalų, žvangulių – paskirtis būdavo ne vien muzikinė. Tai žinios, kvietimo į sueigas perdavimo priemonė, Advento, Užgavėnių, Velykų, vestuvių, piemenų apeigų ir ganymo darbų elementas…

Įprasminant ir apibendrinant XXIII etno instrumentologinės ekspedicijos rezultatus, gruodžio 8 d. Vilniaus mokytojų namų svetainėje vyko koncertas „Griežia Švenčionių ir Ignalinos rajonų liaudies muzikantai“. Gausiai susirinkę žiūrovai ir artimieji pasiklausė senybinių Peterburgo armonikos, akordeono, cimbolų, būgnelio garsų ir grojimo būdų.

Ekspedicijos ir koncerto rengėjai – Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) ir Vilniaus mokytojų namai (VMN), Etnomuzikos institutas, Ignalinos ir Švenčionių r. savivaldybės. Į ekspedicijos apibendrinimą kvietė LLKC žinovai, rugpjūtį darę įrašus, o atrinktieji Ignalinos krašto tradiciniai muzikantai Vilniuje dalyvavo minėtame koncerte. Gaila, kad daug mūsų krašto žmonių į sostinę neatvyko (nes išvadose teko skaityti, kad atrinkta kita tiek).

Pirmiausia buvo paminėtas garsiausias cimbolininkas Jonas Lechovickas. Vilniuje jis tituluojamas šio instrumento primarijumi ir garbinamas už naujos kartos mokymą. Puikiai pasirodė ir kiti mūsų rajono muzikantai: Mindaugas Milinavičius (Peterburgo armonika), Gediminas  Giriūnas (vokiška armonika), Vilhelmas Kanišauskas (rusiška armonika), Kazimieras Blaževičius (cimbolai, vokiška armonika), Petras Gerojimas (armonika), Vladas Rimantas Rukas (akordeonas), Leonardas Karklelis (mažasis būgnelis) ir Vincas Kliukas (akordeonas).

Prasmingi dalyvavimo ekspedicijoje rezultatai respublikiniame archyve palikti garso įrašuose, kopijos perduotos Ignalinos kultūros ir sporto centro etninės ir muziejinės veiklos skyriui. Daug šiltų prisiminimų paliko bendravimas su liaudies muzikantais. Jie papasakojo smagių ir įdomių istorijų apie Peterburgo armonikas ir kitus instrumentus, jų gamybą, įsigijimą, meistrus, muzikavimą. Norinčius klausytis, muzikantai keri savitu skambesiu, sudėtinga muzikavimo technika, repertuaru.

Džiugu, kad talentingi vyriausios kartos muzikavimo meistrams neblėsta begalinis noras groti, šmaikštauti. O svarbiausia – tęsiamos mūsų krašto instrumentinio muzikavimo tradicijos.

Šventės organizatorius dėkingas visiems, maloniai talkinusiems ir prisidėjusiems, tad kiekvieną jų apdovanojo padėkomis, linkėdamas puoselėti, branginti ir skleisti savo krašto muziką, nes tai – tikrasis mūsų tautos kultūros gyvybingumo šaltinis.

Galima drąsiai tvirtinti, kad liaudiškos muzikos lopšyje „supasi“ Kazitiškio, Ignalinos, Linkmenų, Mielagėnų, Didžiasalio ir kitos aktyvios, turtingos muzikaliais žmonėmis mūsų seniūnijos, vis atsigręžiančios į muzikos ištakas. Tradicinės melodijos kaskart suvirpina kiekvieną, kurio gyslomis teka nors truputis lietuviško kraujo.

Tikėkimės, kad tradicinis muzikavimas paskatins ir jaunimą bei vyresniąją kartą domėtis etnine muzika, atrasti savo šaknis, o Lietuvos muzikantus – nuolat atsigręžti į savo tautos lobynus.

Džiaugiamės, kad palaikymą visada jaučiame iš rajono savivaldybės, skatinančios dalyvauti, Ignalinos kultūros ir sporto centro direktoriaus Dargino Mikėno, kuris, esant būtinybei, aprūpina transportu. Žaviuosi Mielagėnų seniūnės Mildos Bielinienės ir aktyvios šio miestelio bendruomenės pagarba. Jų atvykimas į sostinę pasidžiaugti saviškiu gerbiamu muzikantu Mindaugu Milinavičiumi, vertas ypatingų eilučių ir gražiausių žodžių.

Autorės nuotraukos