Skip to content

Stiklą reikia siela jausti, širdimi mylėti

Jonas BALTAKIS

Šeštadienį Ignalinos viešojoje bibliotekoje atidaryta kauniečių Viktorijos ir Ričardo Anskaičių meninio stiklo paroda. Į atidarymą atvyko ir patys menininkai. Kodėl šis rašinys spausdinamas „Ceikinių naujienose“? Nes Viktorija Anskaitienė – Marcinkėnaitė – iš Ceikinių krašto, Kančiogino. Viktorija ir Ričardas ne tik Ignalinoje, bet ir apskritai rytinėje Lietuvoje surengė pirmąją parodą. Iki šiol jos Lietuvoje rengtos tik didžiuosiuose miestuose, o daugiausiai parodų būta užsienyje – Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje. Po parodų Norvegijoje, Viktoriją ir Ričardą norvegai viliote viliojo ten ir pasilikti, žadėjo kūrybos studiją jiems įrengti, (o tai itin brangus dalykas). Nepasiliko, nesusiviliojo…

Viktorija Marcinkėnaitė vidurinę baigė Švenčionyse. Po vidurinės studijavo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. Čia kartu mokėsi ir būsimasis vyras Ričardas. Viktorija sako, kad į meno pasaulį ją atvedė gamta, supusi, lydėjusi nuo pat vaikystės. Kalvotas Kančiogino apylinkių peizažas priminė šveicarišką. Snieguotų Alpių viršūnių nėra, bet aplink vien aukštos kalvų kupros, gilūs tarpkalniai, kuriuose – upelių kaspinai, ežerų akys su juose paskendusiu dangumi.

Pradžioje buvo ieškojimų metas. Ką pasirinkti: medį, molį, metalą?.. Paviliojo stiklas, jo dar neištirtos ir nepatirtos paslaptys. Mat meninio stiklo specialistai Lietuvoje pradėti rengti tik 1979 m., tais pačiais, kai Viktorija pradėjo studijas Kaune. „Stiklas – tai niekada nesibaigiančios idėjos, plastika, didelės galimybės, netikėtumai, ekspromtas. Nori padaryti, ką suplanavęs, o išeina, kas išeina. Kūrybą lydi daugybė niusnsų, paslapčių. Stiklą reikia jausti. Jeigu to nėra, nieko neišeis, jis neatsiskleis“, – stiklui komplimentus žaestė Viktorija ir Ričardas.

Be kūrybinės romantikos, darbas su stiklu – sunkus ir varginantis. Naudojamos įvairios technikos – pūtimas, liejimas, tempimas. Anskaičių kūriniuose yra visų šių technikų. Iš šalies stebint, įdomiausias yra stiklo pūtimas. Itin aukštoje temperatūroje (apie 7200 laipsnių) kaitinamas (verdamas) kvarcinis smėlis su soda, dažikliais, tirpikliais. Dujinės krosnys be pertraukos kūrenamos mėnesius, metus. Stiklo masė, iš kurios gaminami dirbiniai, klampumu panaši į šviežią medų. Pūtimo vamzdelis – 1,5 m ilgio. Ant jo galo ir formuojasi stiklo pasaka. Tas „medus“ greitai stingsta, tad dirbti reikia sparčiai. Stingstančią masę ant pūtimo vamzdelio galo dar galima kaitinti kokią valandą, vėliau ataušusią stiklo masę reikia išmesti. Ji eina butelių, stiklainių gamybai.

Parodoje Ignalinoje eksponuojamos didelės lėkštės. Jos sukurtos dar dirbant Aleksoto stiklo studijoje, kur veikė didelės krosnys, nes tik jose gimsta dideli interjero dirbiniai. Mažose krosnyse jų nesukursi. Atslinkusi krizė skaudžiai kirto stiklo menininkams, sudaužė daugumą jų planų ir idėjų. Stiklas – brangi medžiaga. Nuolat besikūrenanti didelė krosnis, verdanti iki 10 tonų stiklo, sudegina ir daug brangių dujų. Tad neišlaikę išlaidų naštos, bemaž visos didelės stiklo virimo krosnys Lietuvoje užsidarė.

Viktorija ir Ričardas dabar turi savo studiją, bet joje esanti krosnis išverda tik iki 50 kg stiklo. Tad galima kurti vien nedidelius kūrinius: suvenyrus, papuošalus, kuriais Anskaičiai dabar susidomėjo ir jų daug kuria. Tai stikliniai karoliai, auskarai, apyrankės.

Visi kūriniai, dabar eksponuojami Ignalinoje, sukurti dar didelėje Aleksoto studijoje. Jie iki krizės sklido po visą pasaulį – nuo Europos iki Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų. Tuomet Anskaičiai sulaukdavo daugybės užsakymų iš turtingų pasaulio žmonių. Turtingų, nes įpirkti karštyje ir prakaito upeliuose gimusius stiklo stebuklus – ne kiekvienai kišenei.

Ignalinos parodoje – stilizuotų formų interjerinio stiklo kūriniai. Skaidraus ir spalvoto, atlikti įvairiom technikom. Lėkštės, žvakidės, dekoratyviniai buteliai… Užburia formas. Stovi, grožiesi, netiki. Palieti nejučia – viskas tikra…

Viktorija sako, kad namuose darbų darbelių – marios. Nors Ričardas ir patikslimno, kad stiklo dirbinių namuose – tik „nuosaikiai daug“, Viktorija sutinka, kad jų namus neperdėtai galima vadinti stiklo namais.

V. ir R. Anskaičių stiklo paroda bibliotekoje veiks iki gruodžio 30 d. užsukite pasigrožėti.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *