Skip to content

Šventės ir Kalėdos

MI informacija

 

Iki Kalėdų – nepilna savaitė. Tada jau visi vieni kitus sveikins. Pirmiausia, žinoma, artimuosius. Na, o paskui – ir visus kitus, kaimynus ir pažįstamus. Juk paprastai buvo sakoma, kad Kalėdos – džiaugsmo šventė.

Kodėl parašiau – buvo sakoma? Ogi todėl, kad dabar jau reikia gerai pasvarstyti: kokios šventės yra kalėdos? Kai paklausai ir pasižvalgai, atrodo, kad tai diena, kai visi vienas kitam ką nors dovanoja. Jau prieš mėnesį, o gal dar anksčiau, per visus radijus ir televizijas mums, nesusipratėliams, pradėta aiškinti, kad artėja kalėdos, todėl reikia skubėti pirkti dovanų. Ir kuo daugiau, ir visiems, nieko neužmirštant.

Prekybos centruose atsirado visokių nuolaidų visokiausioms Kalėdų dovanoms. O žurnalistai ėmė svarstyti, kiek pernai Kalėdoms buvo išleista ir kiek žadama išleisti šiemet.

Prisipažinsiu, ir aš pasižiūrėjau, ką prekybos centrai su nuolaidomis dovanoms siūlo. Kadangi neišsirinkau nieko, ką pati dovanų norėčiau, tai ir kitiems tuose centruose nepirkau. Ko anūkai norėtų – tai jau seniai žinau be jokių reklamų. O kitiems – esu tokia senamadiška, kad irgi stengiuosi padovanoti tai, ko žmogui reikia. Vadinamojo dekoratyvinio meno dirbinių nebedovanoju nuo to laiko, kai vienam žmogui mano padovanota skulptūrėlė po penkerių metų, apsukusi ratą, grįžo pas mane.

Beje, šiemet nebedovanosiu ir knygų, nes mane papiktino akcija padovanok knygą bibliotekai, kai buvo prašoma dovanoti ne anksčiau, kaip prieš trejus metus išleistas knygas. Knygų leidėjai tokią akciją sugalvojo. O prieš dešimt metų išleistas klasikas bibliotekai jau nebetinka?

Na, ar ne šlykštu, kai knygų leidėjai tokiu būdu, ir dar pasinaudodami prezidentės vardu, bando pasididinti savo pelnus?

Bet geriau apie švenčių stalą pakalbėsiu. Ir nenoromis teks kalbėti apie tai, ar apskritai galima pasitikėti visokiomis apklausomis, kurioms mums primygtinai aiškina, ką mes galvojame, ką mes mėgstame ir ko nekenčiame. Štai per radiją girdėjau, kad pagal apklausą lietuvis švenčių vaišėms vidutiniškai išleis 150 litų.

Tai čia vidutiniškai kiekvienas lietuvis. Sakykit, ar įmanoma per šventes, žinoma, namuose, žmogui suvalgyti kažko už 150 litų? Čia mes su vyru susėdę skaičiavome, ir niekaip neišėjo daugiau kaip 100 litų dviems. Na, apsieisime be kažkokių užjūrio delikatesų, valgysim tai, ką tėvai ir seneliai Kūčioms ir Kalėdoms valgė. Taip ir nuo Kalėdų valgių porą šimtukų sutaupysim, ir nepersirysime, stengdamiesi viską suvalgyti, kad nesugestų ir išmesti nereikėtų. Juk jeigu apklausomis tikėti, tai po Kalėdų kitomis dienomis jau būtų galima nebevalgyti.

O apskritai – štai taip ir gyvename: pinigai dovanoms, pinigai šventiniam stalui. O kokia ta šventė – kam tai rūpi? Prekeivių seniai niekas iš šventų vietų nebevaiko. O žmonės – atrodo, dauguma jų prisiriję net nebeprisimins, kad Kristaus gimimą šventė.

Su ilgesiu prisimenu, kaip per sovietmetį Kalėdas švęsdavome. Turbūt ne aš viena tokia, retkarčiais prisiminimais gyvenanti. Juk tada valdžios draudžiamos Kalėdos mums buvo tikra šventė. O dabar viskas leista, o žmonių sielos tuščios. Kaip žurnalistai mėgsta sakyti, išgyvename dvasinę krizę.

Belieka pamąstyti, kam už tai turime būti dėkingi?

Ko gero, kaltinti reikėti visų pirma save. Už užmaršumą. Juk ne šiaip sau sakoma: Kalėdos tai Kalėdos, džiaugtis nėra kuo.

O tai reiškia, kad užmirštame tikrąją švenčių prasmę. Ir ne tik Kalėdų.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *