Skip to content

Ūkininko gyvenimą lemia du dievai – gamta ir valstybė

Jonas BALTAKIS

Kadaise Buivydiškėse mokslus baigusi su raudonu diplomu, Kančiogino ūkininkė Birutė Butavičienė bandė studijuoti ir Veterinarijos akademijoje, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių su akademija teko atsisveikinti, nes sukūrus šeimą – reikėjo ir duonos. Bet šeimynine laime Birutė džiaugėsi neilgai. Moteris dar su mažais sūnumi ir dukra ant rankų liko viena. „Tuomet jaučiausi, lyg neverta gyventi. Bijojau žmonių, vengiau išeiti iš namų, todėl iš gimtųjų vietų išvažiavau į kitą rajono pakraštį – Švedriškę. Ten gyvenau devynerius metus iki žemės ūkio bendrovės paleidimo. Kai prasidėjo žemės grąžinimas, tapau ten tarsi atėjūne, prisiplakėle, tad iš Švedriškės grįžau į Kančioginą. Grįžau su vaikais, nauju vyru Vytautu ir penkiomis karvėmis. Pasistatėm namus, plėtėmės, augom. Dabar turiu 80 ha žemės, 30 karvių, telyčių, pieno ūkį“, – savo ūkininkavimo priešistorę prisiminė Kančiogino ūkininkė.

B. Butavičienės didesnė dalis žemių yra Švenčionių rajone, kurio riba nuo Kančiogino tik už kilometro. Apie 15–20 ha turimos žemės auginami grūdai pašarams, kiti plotai – ganyklos ir pievos. Ūkininkės fermoje yra įrengta pieno linija. Melžiamas pienas be kontakto su išore šlangais iškart teka į šaldytuvą. Vasarą sunkiau. Karvės melžiamos aikštelėse melžimo aparatais, bet pieną vežioti tenka bidonais. Melžimo aikštelės – ant ratų, tad jos visą ganymo laiką keliauja iš vietos į vietą. Vasarą primelžiama tona pieno per parą, rudenį ir žiemą – per pus mažiau.

„Dabar „Rokiškio sūris“ už litrą pieno moka 75 ct. Kooperatyvas „Pienas LT“ siūlo mokėti dar brangiau, bet aš jau nesimėtau, nes ir esama kaina pakenčiama. Aš vis nenustygstu vietoje. Jei tik kas pasikeičia, iškart rašau prašymą „Rokiškio sūriui“, kad kainą pakeltų. Kurį laiką rokiškėnai kažkodėl mamo karvių pieno riebumą labai „kapojo“, bet dabar lyg ir pasitaisė. O buvo metas, kai pieno supirkimo kaina nukrito iki 40 ct, reikėjo grąžinti paimtas paskolas, o pinigų nėra. Tuomet išgelbėjo sūnus Aurimas. Grįžo užsidirbęs iš Švedijos ir neprašomas padavė 20 tūkstančių paskolai grąžinti“, – pasakoja ponia Birutė.

Ji savo vaikais džiaugiasi. Sako, jokių rimtų sprendimų, nepasitarusi su jais, nepriima. Kol dukra Silvija namuose buvo, dar paauglė vairavo visą turimą žemės ūkio techniką. Ji laukuose ir šienainį gamindavo. Neseniai ištekėjo ir išvažiavo pas vyrą į Pabradę. Aurimas gyvena ir dirba Vilniuje.

B. Butavičienės ūkyje yra visa reikalinga technika, bet reikia naujo javų kombaino (dirba su senu rusišku), naujo tvarto. Bet gi visur pinigai. Ūkininkė dar turi neišmokėtų paskolų už anksčiau pirktą techniką.

„Dar laukia žemių pirkimas. Vėl reikės paskolas imti, nes žemės kainos sukeltos. Aš su mielu noru ir toliau žemę nuomočiau, bet ne, sugalvojo, kad turime ją išsipirkti. Dažnai mus, ūkininkus, „drožia“ ir įvairūs tikrintojai – aplinkosaugininkai, veterinarija. Iš mūsų visi reikalauja blizgesio, o nuvažiuoji į Europą, ten, kur pas mus blizga ir švyti, ten voratinkliai kabo. Kartais man atrodo, kad Europoje visi žemės ūkį reguliuojantys valdininkai kilę ne iš kaimo. Tokių absurdų prisigalvoja, kad kartais nors rėk. Mūsų senoliai amžiais žemelę dirbo ir viskas gerai buvo, o dabar neark – erozija nusiaubs, karvėms muziką leisk, nes pieno neduos… O kur dar priklausymas nuo gamtos kaprizų. Tad ūkininkui dabar du dievai gyvenimą reguliuoja – gamta ir valstybė. Ši taip pat atsikvėpti neleidžia. Kasdien vis nauji nurodymai, įstatymų kaita. Sek, stebėk, kitaip gausi per kepurę. Štai žemės deklaracijose tik apsižioplinai – ir pinigėliai nuplaukė“, – ūkininkavimo problemas bėgte perbėga Birutė.

Nežiūrint į visą situacijos netobulumą, ūkininkė sako, kad verčiasi gana nesunkiai. Žiemą, kai derėtų daugiau ilsėtis, visas laisvalaikis skiriamas mokymuisi, lanko visus seminarus, mokymus, kur tik kviečia.

Dar ūkininkė pastebi, kad žmonės tingi dirbti, o norą dirbti devalvuoja visokios pašalpos ir išmokos. Kam dirbti, jei ir taip gausiu. Argi normalu, kad dėl pašalpų visaip slepiama, kad žemės turima. Kartais ūkininkei atrodo, kad ji dirba visą gyvenimą, o pensijos gaus mažiau už tą, kuris vien pašalpom gyvas. Bet tėvų jau neperauklėsi, todėl, pasak Birutės, daugiau dėmesio reikia skirti jaunąjai kartai, vaikams. Kad šie suprastų, jog ateitis ir gyvenimo prasmė – ne pašalpos, o darbas.

„Negerai, mano galva, beatodairiškai skatinti ir remti vien didelius ūkius. Jie užgožia mažesnius. Jei dabar norėčiau pradėti ūkininkauti, vargu ar kas išeitų, nepavyktų perlipti kalno visokių apribojimų, draudimų. Išeitis būtų – mini ūkis, kurį kaime galėtų turėti bemaž kiekvienas. Va, ir man jau vien karvės pabodo, tad bandau žąsis auginti. Jau kelias turiu, inkubatorių nusipirkau“, – šypsosi ūkininkė.

Kančioginas – darbščių žmonių ir talentų kaimas. Iš čia buvo kilęs tragiškai žuvęs garsus aktorius Mykolas Smagurauskas, čia gimusi ir augusi garsi stiklo menininkė Viktorija Marcinkėnaitė-Anskaitienė (apie ją rašinys – šiame numeryje), karo lakūnas Remigijus Smagurauskas, o kiek ūkininkų (net penki!). Net ne kiekvienoje seniūnijoje tiek jų rastum. „Kadaise kolūkis turėjo 200 karvių ir 100 telyčių. Dabar į vieną bandą suvedus visų Kančiogino ūkininkų galvijus, jų daugiau būtų“, – sako Birutė.

Ji juokauja, kad šiemet ją buvo ištikę du stresai – dukros vestuvės ir „Metų ūkio“ konkursas, kuriame ji užėmė antrąją vietą. Juk reikėjo ruoštis, pildyti anketas ir klausimynus, priimti komisiją, o dabar tenka taikstytis su užgriuvusia šlove ir žiniasklaidos dėmesiu. „Ką tik „Ūkininko patarėjo“ žurnalistai lankėsi, dabar jūs. Bet nieko, kad tik tokios bėdos būtų…“, – atsisveikindama juokavo Kančiogino ūkininkė.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *