Skip to content

Antanas Šimkūnas ištikimai saugo gimtojo kaimo vardą

Mamertas KRAPAUSKAS

Ceikiniuose ir šio miestelio apylinkėse gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės gerai pažįsta buvusį kolūkio ilgametį laukininkystės brigadininką Antaną Šimkūną. Gimė jis ir užaugo Mėšlių kaime, kurio vienas pakraštys ribojasi su Ceikinių centrine gyvenviete. Sovietmečiu, kai šiame kaime vyko melioracija ir prasidėjo sodybų iškeldinimo vajus, daugelis kaimiečių jas pradėjo kurti arčiau centrinės gyvenvietės ir susidarė ištisa naujakurių gatvė. O iš nuolatinės gyvenamosios vietovės adresų dingsta Mėšlių kaimo pavadinimas. Šio kaimo vardas gali visiškai išnykti. Tačiau kitaip galvojo kai kurie kaimiečiai, tarp jų ir A. Šimkūnas, kurių sodybos liko antroje gatvės pusėje, kitaip galvoja. Kai vieni, tarkim gimus vaikui, seniūnijoje prašo tik nerašyti, kad gimė Mėšliuose (labai jau neva negražus pavadinimas), tai kiti iki šiol tvirtai saugo gimtojo kaimo vardą ir nepageidauja jo atsisakyti.

Kaip MI sakė A. Šimkūnas, jam gimtasis kaimas yra itin brangus, nes čia prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, čia užaugo jo dukra ir sūnus, ir su šiuo kaimu yra susieti jo ryškiausi prisiminimai, kurie jo širdyje yra išlikę iki šiol.

O prisiminti jis gali apie daug ką. Pasak Antano, jo tėvai, turėdami vos 10 ha nuosavos žemės, nelengvai vertėsi. Ir jam nuo mažų dienų teko patirti nemažai sunkumų. Bet tėvai pasistengė, kad žingeidus sūnus užbaigtų pradinę, o vėliau septynmetę mokyklą. Pradinėje mokykloje teko mokytis lenkų kalbos, bet šeimoje buvo kalbama tik lietuviškai. Ir lietuviškų tradicijų tvirtai buvo laikomasi.

Sunkūs išbandymai Šimkūnų šeimą užgulė pirmais kolūkių kūrimo metais. Tėvas, būdamas nagingu kalviu, ne vienerius metus išsilaikė nesutikęs būti kolūkiečiu, bet už tai reikėjo mokėti didelius mokesčius, o lėšų jiems padengti nebuvo. Todėl gyvenimo aplinkybės privertė parašyti pareiškimą ir atiduoti dalį turto besikuriančiam vietos kolūkiui. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad jis, baigęs septynmetę mokyklą, o tokių kolūkiečių kaime buvo vos keli, jau nuo 1952-ųjų metų buvo paskirtas laukininkystės padalinio brigadininku. Kaip jis dabar prisimena, tai buvo didelis jauno žmogaus išbandymas. Visi ūkiniai darbai buvo atliekami arkliais, rankiniu būdu buvo auginami javai ir nuimamas derlius. Nors tada kolūkiečių skaičius buvo gausus, bet jie prie kolektyvinio darbo nebuvo įpratę ir visaip jo vengė. Tad jaunam brigadininkui tekdavo raitam ant arklio, dar prieš saulės patekėjimą, aplankyti visas kolūkiečių sodybas ir reikalauti, kad jie išeitų dirbti į laukus. Už tai susilaukdavo nemalonių priekaištų ir net grasinimų. Bet laukui bėgant, vis dėlto pavyko su savo pavaldiniais surasti bendrą kalbą. Lengviau pasidarė vadovauti, kai kolūkyje atsirado pirmieji traktoriai, automobiliai, grūdų sėjamosios ir derliaus dorojimo kombainai. Nelengva buvo ir tada dirbti, nes dažnai keitėsi kolūkio pirmininkai, per ilgus brigadininko metus jų būta net keturiolika.

Laukininkystės vadovu Antanui teko išbūti iki pat kolūkio griūties pradžios. Per ilgus metus patirta nervinė ir fizinė įtampa pakenkė ir šio tvirto sudėjimo vyro sveikatai. Jau būnant pensijoje, teko pakeisti vienos kojos klubo sąnarį. Ir kita koja nesveikuoja, todėl tenka naudotis ramentu.

Lankantis pas Antaną Šimkūną susidarė įspūdis, kad šis žmogus vis dar optimistiškai vertina savo gyvenimą, nors rūpesčių ir netrūksta. Neseniai jis į amžino poilsio vietą palydėjo savo žmoną, bet patenkintas, kad jie kartu užaugino rūpestingą dukrą Ireną ir sūnų Alfredą. Abu jie, baigę aukštuosius mokslu, dabar dirba Vilniuje ir kartu su keturiais anūkais dažnai jį aplanko, padėkodami dabar vienam likusiam namuose tvarkyti sodybą, kuri savo išvaizda nė kiek nesiskiria nuo kaimynų. Antanas pasigyrė, kad jam su vaikų pagalba pavyko išsaugoti tėvų sodybos pastatus, tarp jų – ir tėvo kalvę. Pasak jo, gimtojo Mėšlių kaimo vardą jis pasiryžęs išsaugoti iki pat gyvenimo saulėlydžio.

Nuotraukos autoriaus ir iš A. Šimkūno asmeninio archyvo

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *