Kone prieš dvidešimt metų, per vieną susitikimą, Tėvą Stanislovą paklausė, kada prasideda dvasingumas. Jis atsakė, kad dvasingumo pradžia – higiena, ir paaiškino, pateikdamas tokį pavyzdį. Vieną rytą lageryje, kol kaliniai prausėsi ir visos praustuvės buvo užimtos, jis nutarė pasimelsti ir atsivertė šventą knygą. Jį tuojau sudraudė likimo brolis sentikis. Kaip jis drįstąs į nešvarias rankas imti šventą knygą. Tai ne tik šventos knygos, bet ir viso tikėjimo išniekinimas. Šią neginčijamą tiesą suprato mūsų seneliai ir proseneliai, garbingiausioje vietoje kabindami šventuosius paveikslus ir padėdami maldaknyges ir kitas religinio turinio knygas. O ką jau kalbėti apie didžiųjų švenčių pasitikimą, kai iššveičiami visi namų kampai, visi švarutėliai Kūčių vakarą laužia plotkelę – prašyčiau atleisti, iš vaikystės atsinešiau plotkelę, ne kalėdaitį…
Šiandien irgi nemažiau švarinamės ir pirtyse pirtelėse nuo nuodėmingo kūno gramdome visus nešvarumus. O jau ko nugremžti nepajėgiame, tai karščiu pasirengę išdeginti. Nebent keliuose keleliuose pasiklydę esame, visą Europą skersai išilgai maišome… Ir niekur nespėjame.
Taigi, kad nepersistengtume išviršinio dvasingumo besivaikydami, sveikatos visai nesugadintume, gruodžio 16 d. mes pasikvietėme dvi jaunas, visiems gerai pažįstamas ponias – žolininkę Jūratę Pušinskienę ir pirtininkę Nijolę Nagurnaitę. O tie mes – tai Didžiasalio kultūros namų senjorų klubas, moterų klubas „Sala“, saviveiklininkai ir kiti suinteresuoti asmenys. Pašnekesys buvo betarpiškas, įdomus ir naudingas. Atrodo, ko jau mes apie pirtį nežinome – visi jos malonumus esame išbandę… O apie elementariausią dalyką nepagalvojame – pirtis tai ne karščio poligonas, o kūno atgaivinimas, visokio – tiek fizinio, tiek dvasinio šlamšto išvarymas. Pasirengimas aukštesniam dvasiniam lygmeniui. Čia jau reikia turėti šiek tiek žinių. Ir vantą mokėti pasirinkti, ir susirišti, ir temperatūrą, ir oro drėgnumą, o svarbiausia – visas juodas ir tamsias mintis palikti toli už pirties sienų. Tik tada pirtis taps sveikatos sąjungininku, o ne konkurentu.
Ne mažiau paslapčių ir galių turi paprasta žolelė, kurią mes trypiame savo purvinais batais. O tai ypač svarbu dabar, kai užteršta aplinka, maistas, netgi mūsų mintys. Iš miškų, pievų ir laukų gali prisirinkti žolelių ir vaistui, ir šiaip arbatai kasdieninei. Tik ir vėl turi žinoti, kas tau tinka, nes mes visi esame vis kitokie. O jei turi noro ir kantrybės, gali pasigaminti kremų, aliejų, muilų iš ekologiškų vietinių žolelių – ne iš Tibeto ar kito egzotiško krašto. Jei pats negali ar neturi tam gyslelės – gali kreiptis į mūsų viešnias, jos ir patars, ir pamokys, ir pasiūlys jau paruoštų, tik tau tinkančių. Tai ne reklama – šalies televizija jų gebėjimus jau senokai išgarsino.
Kas be ko, pokalbis krypo į gilesnius dvasinius dalykus. Visi laukiame šv. Kalėdų, visi turime vilčių, kad tapsime geresni, kilnesni, labiau suprantantys ir užjaučiantys savo artimą. O jei prisiminsime senovės romėnus, kurie labai seniai pastebėjo, kad sveikame kūne – sveika siela, tai ir šventės bus šviesesnės.
Taip ir norisi palinkėti, kad giedro Šv. Kalėdų džiaugsmo neužtemdytų juoda buitis.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!