Skip to content

Kalėdinė dovana didžiasaliečiams – sidabrinės šliurės

MI informacija

Kiekvienam. Nemokamai. Visam laikui. Pati žaviausia labdara. Ir visai nežeminanti. Priėmėm ir pasijutom tokie turtingi. Prabėgo kelios dienos, o stebuklingos šliurės kaip naujos, nors jas avime visą parą. Tiesiog negalime nusiauti ir pakišti po lova…

Labdaros tiekėjas – Visagino kultūros centro teatras „Gyvenimas gražus“, vadovaujamas žavios jaunos moters Birutės Klevinskienės, sugebėjusios suvaldyti šešias poras teatro aktorių.

Taigi, kas tos „Sidabrinės šliurės“? Teksto prasme – tai anekdotinėmis situacijomis pagrįstas A. Kairio veikaliukas. Nei labai sudėtingas, nei „amžinųjų vertybių“ prifarširuotas, nei kupinas pseudofilosofijos. Tačiau talentingai režisierei ir entuziastingam kolektyvui leidžia žaisti scenoje ir į žaidimą įtraukti žiūrovus.

Ach, koks šiuolaikiškas šio veikaliuko skambėjimas. Kaip primena šiuolaikinius „žaliaakių“ medžiotojus, norinčius nusibodusią žmoną pakeisti į naują, kuriai, pasak vieno politiko, kojos iš pažastų dygsta. O ir poniom nedaro jau įspūdžio briliantai – reikia žirgo – balto, juodomis ausimis. Dar, jei suorganizuotum artimiausio draugo skyrybas, jei išstumtum jį iš visų postų, iš „diduomenės“ ir t. t.

Tik stebuklingos sidabrinės šliurės padeda atverti spektaklio personažų akis ir pamatyti, kad sava žmona vertesnė už „žaliaakę“, kad „žirgas svetainėje“ neatstos nuoširdžių jausmų, kad pusamžiui vyrui geriausia eiti pasitikti saulės ne su gimnaziste, o su savo bendraamže…

Taip žaidė mūsų ankštoje kuklioje scenoje visaginiečiai. O mes kaip operoje, kad plojama po tobulai atliktos arijos. Plojome kone po kiekvieno epizodo. Ir taip, mielieji – visaginiečiai mums padovanojo stebuklingas šliures. Mes, avėdami jas, apsižvalgykime, pajuskime didesnę pagarbą šalia esantiems, supraskime, kad neverta dėl brangių blizgučių išduoti mus mylinčių žmonių…

Gruodžio 14 d. vakaras prabėgo tarsi stebuklinga akimirka, palikdama mūsų veiduose šypsenas ir krūvą gerų emocijų.

Visaginiečiai išvyko ne tuščiomis, jie išsivežė susirinkusių pažiūrėti spektaklio nuoširdų džiugesį, gausius plojimus ir ištikimo kultūros bičiulio Jono Paliakausko padovanotą laimės paukštę – baltą gulbę.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *