Atėjus šaltajam laikotarpiui, daugelis prisimename šiltą, šviesų bei kupiną neišdildomų įspūdžių metų laiką – vasarą… Gurkšnodami karštą puodelį arbatos ir žvelgdami pro langą į šalčio sustingdytą kiemą, mename išskirtines, vasarą aplankytas vietas, smagius nutikimus, su meile bei ilgesiu prisimename sutiktus žmones… Kiekvienas iš mūsų turime prisiminimų, kurie mums, rodos, būna gražesni už gražiausius, apie kuriuos neretai pasakojame su šypsena, su juoku… Na, o į namus pasibeldus stebuklingam žiemos metui – Adventui, rodos, šie prisiminimai dar labiau sustiprėja, dar labiau norime jais dalintis. Šiandien aš taip pat prisimenu vasarą, šiltas birželio dienas, Senųjų Trakų miestelį, didžiulius, stiprius, dar Vytauto Didžiojo laikus menančius medžius, jų pavėsy prigludusį šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyną bei dvasingą ir be galo nuostabią išvyką į tą Rojaus kampely žemėje… Šį žvarbų Advento vakarą menu gražias, švelnias bei kupinas tikėjimo birželio dienas ir kalbinu šv. Jono apaštalinę seserį Mariją Emiliją.

– Miela Sese, kiek laiko esi Jėzaus liudytoja kaip pasaulietis žmogus ir kaip šv. Jono apaštalinė sesuo?

– Gimiau 1977 metais, tapau krikščione 1994 m., o vienuole – 1998 m. Skaičiuok! (juokiasi)

– Kas Tave paskatino susieti savo gyvenimą su Dievu būnant vienuole?

– Pašaukimas: DIEVO PAKVIETIMAS! Manau, niekas sau nepasirinktų tokio trenkto gyvenimo! Jaučiau, kaip tai mane traukia maldoje, širdyje… Tačiau kovojau dvejus metus, nes, prisipažinsiu, nelabai to norėjau… Vėliau, 1998 m. rugpjūtį, važiavau į Šventąją žemę. Ten, Jeruzalėje, toje vietoje, kur buvo Jėzaus kryžius, nusprendžiau paklausti Jėzaus, ko Jis laukia iš manęs… Ir daug aiškiau bei stipriau, nei galėjau įsivaizduoti, Jis man atsakė… Tai buvo it meilės pokalbis: Jis pakvietė mane sekti paskui Jį, sakė, jog man atidavė savo gyvybę ir prašė, kad Jam atiduočiau savąją…

– Tai bent…

– Matei?! Pašaukimas – atsakymas į Dievo pakvietimą!

– Ar gyvenai praktikuojančių krikščionių šeimoje?

– Ne, mano šeima buvo netikinti, kaip ir šiandien dažna Prancūzijoje. Tačiau mama atsivertė prieš metus atsiveriant man ir jos liudijimas man buvo labai stiprus, kai buvau penkiolikmetė.

– O kodėl pasirinkai būtent šv. Jono apaštalinių seserų bendruomenę?

– Šią bendruomenę pažinojau jau seniai, nuo atsivertimo. Jaučiausi joje kaip namie.  Taip pat labai mėgdavau klausyti šv. Jono brolių paskaitas, ypač mūsų įkūrėjo paskaitas.

– Kiekviena seserų ar brolių bendruomenė yra paremta seseriška/broliška meile bei bendrystės džiaugsmu. Kaip bendradarbiauja šv. Jono apaštalinės seserys? Kokia bendra veikla užsiimate?

– Kalbame Regula kalba apie tylą, paprastumą ir nuolankumą. Šia kalba pasidaliname Kapituloje₂ kas savaitę. Tuomet taip pat skaitome Šventąjį Raštą, atsiprašome vienos kitą už tai, kuo galėjome įžeisti… Kartais, jei nereikia, nekalbame, nes daug žmogiškų žodžių gali sužeisti… Na, o 3 kartus per metus organizuojame bendras išvykas (kartu su seserimis kur nors išvykstame trims dienoms).

– Esi iš Prancūzijos. Kokiai progai pasitaikius atvykai būtent į Lietuvą ir netgi pasilikai joje gyventi?

– Taip atsitiko ir dėl paklusnumo, ir dėl savo noro! Prieš tai prašiau kur nors važiuoti… Nenorėjau kur nors, kur egzotiška (į Afriką, ar Ameriką…), bet labai norėjau išgyventi tai,  kai reikia gyventi ne namuose, pakeisti įpročius, pažinti  kitą kultūrą… Turėjau be galo stiprų troškimą patirti, ką reiškia neturto dvasingumas… Norėjau rizikuoti! O kur važiuoti, palikau pasirinkimą seserims.  Man daug reiškia tai, jog troškimas buvo iš Dievo. Lietuvoje aš labai laiminga!

– Kas Tave, Sese, atvykus į Lietuvą, nustebino labiausiai? Kokie esminiai skirtumai tarp Lietuvos ir Prancūzijos krikščionių?

– Atvykus i Lietuvą, niekas ypatingai nenustebino, tiesa sakant, čia buvo šalta, reikėjo gerai išmokti kitą kalbą, o ji labai skiriasi nuo prancūzų…Tačiau iš pradžių buvo sunku ne vien dėl to. Kai pirmą kartą pamačiau žmones jie atrodė man labai uždari, galvojau: Kažkas čia turi būti daugiau, nežiūrėk tik iš išorės! Ir po truputį pastebėjau, kad žmonės čia šilti, klimatas suteikia progą gerti arbatą su kitais, o ir kalba ne tokia sudėtinga! (šypsosi) Na, o krikščionybė ta pati, tas pats Dievas, Jėzus Kristus… Skirtinga yra tai, kad Prancūzijoje žmonės po truputį praranda savo tikėjimą, o mentalitetas tampa skurdesnis šiuo dalyku… Bet, visgi, iš kitos pusės, viltis yra, nes šventoji Dvasia „dirba“, atsiranda daug naujų bendruomenių, pašaukimų, iniciatyvų evangelizacijai… Ateitis tai parodys! Na, o Lietuvoje žmonės dar tradiciškai gyvena savo tikėjimu, tačiau vis dėlto ir naujas vėjas pučia!..

– Kokios Lietuvos šv. Kūčių ir Kalėdų tradicijos Tau paliko didžiausią įspūdį?

– Šv. Kūčių ir Kalėdų tradicijos mane nustebino ypač! Mat jos labai panašios į pietų Prancūzijos (Provenco, iš kur esu) tradicijas, nors Lietuva ir Prancūzija – labai skirtingos šalys! Tie patys 12 patiekalų, kuriuos kiekviena šeima būtinai turi valgyti ir t. t… Kalėdos visiems yra Jėzaus atėjimas, visiems Dievas yra tas pats!

– Kaip šventei šv. Kūčias ir Kalėdas gyvendama Prancūzijoje?

– Švęsti Kalėdas Prancūzijoje nėra nieko ypatingiau, nei Lietuvoje: einame į šv. Mišias ir t. t…

– Miela sese, ką, esant vienuole, Tau reiškia Advento metas?

– Adventas man reiškia Dievo laukimą. Tą aš supratau neseniai, kai įstojau į  vienuolyną. Kaip pasaulietei, nors ir krikščionei, tai man buvo nelabai aišku ir svarbu, bet kai tapau vienuole… Man labai įspūdinga tai,  ką rašo Jonas Paulius II: „Vienuolystė – pranašystė kito pasaulio, būtent tai, ko laukiame: Dangaus. Neturime šeimos, gyvename neturtingai, davėme paklusnumo įžadus, nes širdis, kūnas, ir protas vienuolystėje, priklauso nuo Dievo! JO LAUKIAME!

– Į ką šiuo metu atkreipi dėmesį bendraudama su Dievu? Galbūt daugiau laiko skiri adoracijoms? Kaip skiriasi maldos ir psalmės Advento bei įprastu metu?

– Su seserimis daugiau laiko skiriame maldai, bandome labiau gyventi vienatvėje, tyloje, nes kažkaip suprantame, kad ne tik mes laukiame JO, bet ir JIS laukia mūsų… mūsų meilės, mūsų širdies, mūsų atsidavimo…

– Kaip atrodo šv. Jono apaštalinių seserų advento laikotarpis?

– Turime bendrą nusprendimą labiau gyventi tyloje, daugiau laiko skirti šv. Rašto skaitymui…

– Kaip šv. Jono apaštalinės seserys evangelizuoja Advento metu? Galbūt organizuojate kokias nors rekolekcijas ar vedate seminarus?

– Mūsų evangelizavimas prasideda nuo maldos – tai yra mūsų gyvenimo šaltinis… viso gyvenimo: darbo, seseriškos meilės, tarnystės… Visko! Šaltinis trykšta tuo metu, kai dirbame, kalbame su žmonėmis… Taip pat, aišku, organizuojame įvairias rekolekcijas ir priimame daug žmonių vienuolyne. Juk ši vieta ir yra skirta tam, kad žmonės atrastų laiko, tylos ir progą susitikti su Dievu…

– Kokių tradicijų šv. Jono apaštalinės seserys laikosi šv. Kalėdų metu?

– Stengiamės pagal galimybes ir vietą po Mišių nustatyti nakties adoraciją. Daugiau nieko… Gyvename kartu bendruomenėje, savo „šeimoje“!

– Na, o kaip ruošiatės sutikti didžiąsias metų šventes? Esu skaičiusi, kad organizuojate netgi Naujųjų metu šventimą vienuolyne! Kaip tai vyksta?

– Atvažiuok ir pamatysi! (šypsosi) Kartu su seserimis sugalvojome programą švęsti Naujus Metus vienuolyne (maldos vakarą bei didelę šventę, per kurią džiaugsimės ir juoksimės), nes pavyzdžiui Prancūzijoje jaunimas šią šventę švenčia labai pavojingai, net ir jauni krikščionys praranda nekaltumą… Vėliau reikia juos kviesti eiti išpažinties… Tai labai gaila… O visgi Naujieji Metai, nors ir nekrikščioniška šventė, vis tiek svarbus momentas žmogui…

– Na, taip… Juk su Naujais Metais prasideda ir naujas žmogaus gyvenimo etapas…

– Teisingai…

– Prasidėjus Adventui dauguma žmonių nesilinksmina, laikosi ramybės, skuba atlikti išpažintį, stengdamiesi apsivalyti sielą. Ką dar, Sese, patartumei norint didžiąsias šventes pasitikti „švariam“?

– Sakyčiau, kad labiau reikia norėti MYLĖTI o ne būti švariam…Geriau mylėti tai, ko lauki, negu savotiškai bijoti. Aš nelabai laukiu žmogaus, kurio bijau, tačiau labai laukiu to, ką myliu. Patarčiau save auginti meilėje.

–Taigi reikėtų tiesiog laukti švenčių mylint ir būnant santarvėj su artimaisiais?

– Taip… Dar tas laukimas panašus i moters, kuri laukiasi… Ji dar nemato savo vaiko veido, negirdi jo balso, laukia tyloje… Panašu į maldą… Juk, tiesa, Mergelės Marijos Adventas buvo toks iš tiesų…

– Gerai žinoma, jog Advento metu patartina užmiršti senas nuoskaudas, atleisti ir būti darnoje su artimaisiais. Kodėl būtent šiuo metu tai taip svarbu?

– Advento laikas mums suteikia galimybę pagalvoti apie Jėzaus grįžimą. Jis ateis….Grįš garbingai.. Advento laikotarpiu mes labiau nei kitu metu laukiame Dievo. Bet kad jis greičiau grįžtų, reikia ruoštis, atverti širdį jam ir kitam… Juk Dievas ateina pas mus, konkrečiai per kitą, žmogų šalia tavęs! Jei nemyli savo brolio, kurį matei, kaip gali mylėti Dievą, kurio nematei? (pagal šv. Jono laišką)

– Kokiais būdais žmonės turėtų laikytis darnoje? Kaip artėjant šventėms susivienyti šeimoje, darbe, draugų rate? Koks gi tas raktas, atveriantis duris į ramų, kupiną meilės ir tarpusavio supratimo šv. Kalėdų laukimą?

– Atleidimas – gražus žodis, bet sunku atleisti…Ar ne?.. (šypsosi)

–Išties labai sunku… Ypač kai esame apsikrovę rūpesčiais ir darbais…

– Tačiau reikia po truputį to išmokti. Pradėti nuo mažų dalykų: atsiprašyti, kad netvarkiau savo kambario, atsiprašyti, kad kalbu per daug ir neduodu tau kalbėti… Yra daug mažų progų nuolankiai pripažinti kitam, kad mes, nors ir klaidingai elgiamės, vis tiek mylim… Šeimose ypač… Darbe, manyčiau, nuolankumas… Tai – didelis raktas, bet to išmokti galime tik tuomet, jei prašysime Dievo malonės… JIS yra vienintelis, kuris gali mus to išmokyti…

– Taigi Adventas – taip pat ir meilės metas. Ko palinkėtumei žmonėms, dar visai neseniai suradusiems savo antrąsias puses? Ką patartumei betvirtinant santykius Advento metu?

– Pirmas būdas kažką mylėti – melstis už jį… Ir melstis kartu. Dievas yra meilė, jis profesionalus: jei jis viešpataus jų meilėje, mažiau rizikuoja…

– Ramybės metu, per Adventą, neretai prisimename išėjusius mums brangius žmones. Kaip turėtumėme šiuo metu Juos pagerbti, prisiminti?

– Nors Advento laikas neskirtas specialiai tiems, kurie anapus, bet vis tiek, tos šventės, kurios labiau išgyvenamos šeimoje, mums Juos primena. Tad patarčiau neliūdėti, bet prisiminti, kad kuo Jėzaus grįžimas arčiau, tuo greičiau juos pamatysime! Juk jie gyvi Jėzuje!

– Prieš šventes prasidėjus darbų virtinei, dažnai nebeprisimename šv. Kalėdų simbolių: pamirštame ant vainiko uždegti žvakę, pintinėje paberti obuolių, o kartais netgi papuošti kalėdinę eglutę. Kokią svarbą belaukiant Kristaus atėjimo išties šie simboliai turi?

– Simboliai padeda mums išgyventi tą slėpinį viduje…. Tačiau jei jų nėra, tai nereiškia, kad nebėra vidaus troškimo išgyventi slėpinį. Tik nepamirškime, kad mes ne angelai; žmogui reikia ženklų…

– Miela Sese, ko palinkėtumei žmonėms sutinkant naujuosius 2012 metus?

– Naujiems metams linkiu tikros laimės ir Dievo siurprizų! O tiems, kurie Dievo nepažįsta, taip pat!

– Labai Tau ačiū už pokalbį, Sese. Su Dievu!

– Ačiū Tau! Su Dievu! Kartu maldoje!

Šiltai atsisveikinusi su Sese Marija Emilija bei palinkėjusi Jai geros kelionės į Prancūziją, pažadu sau ir Jai, jog anksčiau ar vėliau sugrįšiu į Senuosius Trakus, šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyną…į tą nuostabią, nuo mūsų sumaterialėjusio pasaulio leidžiančios atsikvėpti ramybės, nuoširdumo, šilumos bei šypsenų kupiną vietą… Šį žvarbų Advento vakarą prisimenu šiltą laiką ir noriu už jį padėkoti Ignalinos parapijos klebonui Rimantui Kalmatavičiui bei Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinės mokyklos tikybos mokytojai Audronei Urbonienei. Ačiū Jums už tai, ko negalėčiau išmatuoti jokiais pasaulio vienetais, tačiau turėjau galimybę patirti. Adventas – stebuklingas metas, kuomet prisiminimai sustiprėja… Įpusėjus šiam laikotarpiui bei jau vis spartesniais žingsniais artėjant gražiosioms žiemos šventėms linkėčiau ne tik prisiminti šiltas akimirkas, tačiau ir svajoti, kurti naujas, dar šiltesnes ir gražesnes… Kurti jas kartu su artimaisiais, šeimos nariais, gyvenimo meile, kolegomis.

Regula – krikščionių vienuolių elgsenos normos, kurias nustato jų ordino steigėjas ir patvirtina bažnyčios vadovybė (popiežius, vyskupas), taisyklės, nuostatos.

 Kapitula – sena vienuoliška tradicija, kai vienuoliai susirenka aplink vyresnįjį vienuolį ar vienuolę (priorą ar priorę), kuris komentuoja Regula, aiškina savo seserims ar broliams, ką tai reiškia jiems šiandien.