Skip to content

Paribio mintys. Išlydint ir sutinkant metus

MI informacija

Dar dvi dienos, ir nuplasnos paskutiniai šių metų kalendoriaus lapeliai, o mes atversime naują kalendorių, kuriame – net 366 lapeliai! Taip, ateinantys metai keliamieji, nes vasaris turės ne 28, o 29 dienas. Gimusieji vasario 29-ąją teisėtai švęs savo gimtadienį. Tokia prabanga jiems būna tik kas ketveri metai.

Metų upė turi dvejopą skaičiavimą – gamtiškąjį, arba tikrą, ir kalendorinį. Vaizdžiai sakant, pagal pirmąjį daugiau gyvena gyvūnija, pagal antrąjį – mes, žmonės. Nors gamtos kalendorius turėtų, kaip kadaise, būti svarbiausias ir vienintelis visai Žemėje gyvenančiai gyvasčiai. Kalendoriniai metai aiškūs: keturi metų laikai, 365 arba 366 dienos, 12 mėnesių… Tačiau tikri gamtos metai yra kur kas sudėtingesni arba (kad ir kaip keistai tai skambėtų) paprastesni. Jie paprasti gamtai ir labai sudėtingi mums. Viskuo stebimės ir manome, kad regime unikalius, nepakartojamus reiškinius, juose ieškome kokių nors ženklų. O pati gamta gyvena tarsi ramiai banguodama, tas ritmas gali būti metai, gali būti amžinybė. Gamta – ne mes, žmonės, ji turi labai daug laiko, ir viena banga, vieni metai jai – tik trumpa akimirka. Gali būti, kad ji gamtos istorijoje beveik nepalieka matomos žymės.

Naujieji metai gamtoje taip pat visai nepastebimi. Jie turėtų būti anksčiau, prieš Kalėdas, nes kur kas daugiau logikos metų pradžią sieti su pradėjusia ilgėti diena. Bet tokio metų skaičiavimo modelio mūsų protėviai nepasirinko. Gal ir todėl, kad visoje Žemėje sunku surasti vienodą ir labai ryškų signalą metų pradžiai nustatyti. Nors esame Europos viduryje, tačiau nesame pats pasaulio vidurys. Todėl metus skaičiuojame pagal astronominį kalendorių, kuris, deja, dažnai prasilenkia su gamtos reiškinių mums diktuojama logika.

Taigi sutiksime Naujuosius ir gyvensime jų rūpesčiais. Kad jie netaptų nelauktu išbandymu, dažniau dairykimės į gamtą ir bandykime naudotis jos patirtimi. Kaip gamta sutinka metų kaitą?

Visų pirma, nieko nereikia skubinti ir tikėtis ko nors neįprasto, nelaukto. Gamtos dėsnius, madas ar kaprizus lemia visai kitos jėgos, todėl juos reikia sutikti paprastai, dėsningai. Jeigu neįvyksta nieko neįprasto, ar atvirkščiai, kas nors nepaprasto, vadinasi taip gamtoje ir turėjo įvykti, atsitikti.

Labai svarbu iš gamtos mokytis tęstinumo. Visų darbų, reiškinių atskaitos taškas – amžinybė, joje vykstantys procesai ir yra tradicinė tąsa. Gamtai nelabai svarbu, kad šią žiemą viena rūšis nukentės, o pavasario sulauks mažesnė populiacija. Ji visus paruošusi išbandymams ir suteikusi jėgų pakilti iš pačių kebliausių situacijų. Tačiau gamta nealpsta iš laimės, regėdama nuo vaisių lūžtančias šakas, pilnus derliaus aruodus. Visa tai – atsarga ateičiai, kuri būtinai pateiks ne vieną išbandymą. Todėl visi darbai gamtoje – ir sėja ir pjūtis – yra vienodai svarbūs, o derlius ir išberiamos sėklos tėra vienų metų reiškinys.

Gamtoje nėra nebereikalingų emocijų, liūdesio ir nepaaiškinamo džiaugsmo. Visa tai, ko gero, būdinga tik vienai rūšiai – mums. Tik žmogaus prigimtis reikalauja ypatingų potyrių, siekia susikurti sąlygas džiaugsmui, pateisinimus tinginystei ir daugybei kitų žmogaus ydų. Gamtai to nereikia, jos vaikai visi iki vieno sąžiningi, darbštūs, atsakingi, teisingi. Čia nerasi darbo, kuris būtų daromas atmestinai, čia visi su didžiausiu atsidavimu rūpinasi savo vaikais, nors tikrai žino, kad iš jų niekada nesulauks padėkos. Gamtoje atsakingai ruošiamasi žiemai, medžiojama, mokomasi. Net žiemą skraidantis uodelis tokiu metu nekelia klausimo: ar nevertėtų žiemą ilsėtis. Jam buvo skirtas šis metas, jis dūzgia laimingas tarp krintančių snaigių ir tikrai niekada nepaklaus: o kas bus kitąmet?

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *