Esame nelaimingiausia šalis. Pagal apklausas – paskutiniame penketuke pasaulyje. Visi juodaodžiai, geltonodžiai, raudonodžiai, jau nekalbant apie tokius pat, kaip mes, baltuosius, yra laimingesni. Tais anais laikais raudonoji propaganda mums jau beveik buvo įpiršusi, kad kažkur Afrikoje žmonės blogiau, skurdžiau gyvena, kad kitur pasaulyje visokie kruvini ginkluoti konfliktai, cunamiai, žemės drebėjimai, badas…
Dabar viskas stojo į savo vietas: Lietuva įeina į nelaimingiausių šalių penketuką. Žodžiu, mes vėl toje pačioje skylėje, patys suprantate, apie ką kalbu.
O pabandykite tokiai nuomonei paprieštarauti. Paimkime žmogų, esantį arčiausiai mūsų: visų skriaudžiamą Lietuvos žemdirbį. Maža, kad valdžia jį skriaudžia, ir iš Vilniaus, ir iš Briuselio: nemoka tiek pašalpų, kiek turtingųjų šalių žemdirbiams, tai dar ir gamta prieš jį nusiteikusi. Vienais metais vasara būna šalta, o kitais – karšta. Žiemos – irgi kažkokios nevykusios. Štai ši šilta, vadinasi, kažkas iššals. Arba iššus. Bus vien nuostoliai.
O jeigu neiššals ir neiššus – tai derlius bus labai didelis, ir vėl nuostoliai. Štai pernai daržovių tiek užderėjo, kad parduoti nebeįmanoma. Ne, jeigu man būtų užderėję, o kaimynui – ne, tai viskas būtų gerai, bet kai ir kaimynas visko priaugino – čia jau blogai. Čia jau priežastis būti nelaimingu. Kalta gamta, valdžia ir kaimynai.
Mūsų valdžia, na, ta, kuri yra ir kuri norėtų būti, irgi nelaiminga. Apie visas ir visokias partijas šneku. Seimo rinkimai šiemet, o juk ne visos partijos, ne visi politikai į tą Seimą pateks. Reikės eiti dirbti.
Tiesa, tie, kurie Seime pasėdi, paprastai užsitikrina gerą, kitaip sakant, gerai apmokamą darbą. Bet vėlgi – net tokiame darbe reikia bent šį tą dirbti. Argi tai ne priežastis jaustis nelaimingu?
O argi visi pašalpų gavėjai gali būti laimingi, jeigu tos pašalpos mažinamos, o tiems, kurie paslapčiukais uždarbiauja, žadama visai jų nemokėti? Kodėl vieni gali gražiai ir turtingai gyventi, o kitiems valdžia numeta tik trupinius?
Argi gali būti laimingas, kai net degtinei pašalpos neužtenka?
Beje, tie, kurie daug pinigų turi, irgi nelaimingi. Bent jau tie, kurie pinigus „Snoro“ banke laikė. Tik nesakykit, kad valdžia, t. y., Lietuvos bankas pasistengė, kad indėliai žmonėms būtų grąžinti. Bet juk ne viską grąžino, ne viską, ar ne? Tik iki 100 000 eurų – čia nė pusketvirto šimto tūkstančio litų nėra, o jeigu žmogus per gyvenimą daugiau buvo prisitaupęs, jeigu vieną kitą milijoną turėjo – tai ką, jau nuplaukė?
Turbūt matėt per televizorių, kaip vienas buvęs kadrinis kagėbistas, o dabar garbus verslininkas, reikalavo: tegul valdžia viską grąžina. Iš biudžeto, žinoma, iš visų mūsų kišenės. Iš pensininkų. Juk ne veltui valdžioje esantys liberastai reikalavo: pensininkams pensijų galima negrąžinti, o štai turtingiesiems papildomus mokesčius įvesti – tai jau nusikaltimas tautai ir jos darymas nelaiminga.
Nors pas mus rajone piliečių, su plikais užpakaliais prieš savivaldybės langus savo seksualinę kryptį demonstruojančių, nemačiau, bet jie irgi nelaimingi: jų santuokos pas mus neleidžiamos. Na, jiems laimė gali nusišypsoti – jeigu juos mylintys liberastai į valdžią ateis. Bet kol kas ir jie nelaimingi, tiesa?
Žodžiu. Lietuvoje visiems blogai. Visi nelaimingi. Jeigu ir yra priešingai manančių – jie neverti Lietuvos piliečio vardo. Tegul važiuoja kur nors į Nigeriją, kur žmonės gyvena laimingiau, negu mes visi. Į Sibirą niekas nepriims, ten per gerai.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!