Skip to content

2012-ieji Lietuvoje paskelbti Muziejų metais. Teliavelis ir Torras

MI informacija

Daugelis skaitytojų turbūt nežino šių žodžių reikšmės. Baltiškasis Teliavelis – kitaip tariant, kalvelis. Jo vardas užtinkamas Volynės 1252 m. metraščiuose. Bylojama, jog lietuviai slapta jam meldžiasi ir aukas aukoja. Teliavelis yra tarpininkas tarp Dievo ir Perkūno. Kitaip tariant – jo padėjėjas. Jis nukalė žmonėms saulę ir užmetė ją į dangų.

Arijų ir nearijų tautoms šis vardas taip pat žinomas. Jų kalvis saulę kala kiekvienai dienai. O štai latvių daina apie kalvį:

Kalvis kala debesis,
Anglis byra Dauguvon.
Pentinus – dievulio sūnui,
Saulės dukrai – dailų žiedą.

Pajūryje kalvis kala.
Ko jis kala, kam jis kala?
Kala juostą dievo sūnui,
Saulės dukrai – vainikėlį.

Kalvis kala debesis,
Anglis byra Dauguvon.
Aš paklosiu skarytėlę, –
Man pribyra sidabro.

Uždauguvy – baltas beržas,
Virpa jo sidabro lapai.
Ten sesutę mūsų veda,
Kur sidabrą kala kalvis.

(Antanas Mažinskis, 1829–1901 m., „Lietuvių mitologija ir šaltiniai“. 1892 m.)

Dailininkas Stasys Kavaliauskas yra išleidęs savo piešinių knygą „Senovės lietuvių deivės ir dievai. Mitologinės būtybės“. Skaitytojams dailininkas pateikė romantiškąjį senovės lietuvių dievų įvaizdį. „Teliavelio“ portretą galima pamatyti plaktukų muziejuje, Linkmenyse.

Lietuva nusėta kryžiais. Krikščionybė gerokai į praeitį ir užmarštį pastūmėjo ankstyvuosius dievus, tvarkančius gamtos jėgas ir žmonių likimus. Gal buvo ir kitų procesų, nuvariusių užmarštin Kirnį, Lauksargį, Jorę, Patrimpą, Žemyną… Niekur nemačiau bent jau bandymų juos pavaizduoti, išskyrus grožinę ir mokslinę literatūrą. Kur dingo mūsų talentingieji drožėjai, skulptoriai, dailininkai? Ar daug pagoniškos istorijos miestuose ir miesteliuose, kaimuose? Parsiduodame Europai su visa savo istorija ir senąja kultūra.

xxx

Pernai lietingiausias pasaulio miestas Bergenas (Norvegijoje) taip dažnai nešlapino žmonių, kaip anksčiau – penkis ar šešis kartus per dieną. Gyventojai skėčius galėjo palikti namie. Rudenį čia turistų mažiau, mažiau žuvies garsiajame Bergeno turguje, iš įlankos į jūrą išplaukia mažiau turistinių laivų. Nežiūrint to, malonu sėdėti įlankos kavinėje, gėrėtis kalnais ir kanjonais. Alus Norvegijoje „pigus“. Mano mėgiamiausias airiškasis „Kilkenny“ – tik 86 Norvegijos kronos. Paverskite litais ir praeis noras skristi ne tik į Bergeną, bet ir į pačią Norvegiją (apie 29 Lt – red. past.).

Atsiprašau už tokį lyrišką nukrypimą, aš visai ne apie tai noriu toliau rašyti.

Apgailestaudamas, kad tiek mažai bokale telpa šio brangiai „pigaus“ alaus, nusišluostau lūpas ir einu medžioti eksponatų savo plaktukų muziejui.

Suvenyrų parduotuvių Bergene netgi per daug. Vasarą gal kai kas, kai ką nuperka, bet rudenį… Rudenį riesta, nors prekės itin kokybiškos.

Ieškau trolio kalvio. Visokių trolių ir trolienių gausu. Parduotuvės prikištos raganaičių, lėlyčių, briedžiukų, keramikinių žaisliukų – nors kastuvu kabink. Raganiukės ir žolininkės skraidyte skraido po parduotuves. Troliuko kalvio nerandu. Galbūt niekas jo ir nesugalvojo.

Į Bergeno kalnus galima patekti dviem keliais: bėginiais vagonėliais ir oro kabinomis. Kėlimasis šiek tiek šiurpina nugarą. O pačiose kalnų viršūnėse tikra palaima. Žiūrint į rytus – uolėtos ir snieguotos kalvos, gilūs tarpekliai, nedideli ežerėliai, žiūrint į vakarus, visai kitoks peizažas. Šiaurės jūra toli toli. Norint ją pasiekti reikia plaukti laiveliais arba automobiliu tiltų ir tunelių labirintais vingiuoti prie atviro vandens.

Fiordo viršūnėje – didelė aikštelė pasivaikščiojimams ir miesto apžvalgai, kavinukės poilsiui ir, o dangau! Vienos jų vitrinoje stovi troliukas su plaktuku. Teko gerokai pasiderėti su šeimininku, kol žaisliukas atsidūrė mano krepšelyje. Ruošiausi eiti pro duris, bet šeimininkas nelauktai sustabdė – pasakė palaukti.

Jis grįžo greitai, nešinas medine skulptūrėle.

– Čia Toras, – pasakė.

Mitiniai kalviai Teliavelis ir Torras – Linkmenų plaktukų muziejaus eksponatai.Tai bent netikėtumas! Dar nepradėjus tartis dėl kainos, jau žinojau, kad skulptūrėlė bus mano. Toras germanų–skandinavų mitologijoje – griausmo, audros ir vaisingumo dievas, tai kaip indoeuropietė Indra, lietuviškas Perkūnas. Skandinavai tikėjo seneliu perkūnu ir jam aukodavo nedidelius plaktukėlius. Skulptūrėlė vaizdavo rudabarzdį ir rudaplaukį milžiną, rankose laikantį kovos plaktuką, vadinamą Mjolniru, nukaltu nykštukų cvergų. Toras sėdėjo vežimėlyje, pakinkytame dviem ožiais. Vieno jų vardas Tangniostras, kitas – Tangnistras. Ožiai buvo ne tik Toro vežėjai. Išalkęs dievas juos suvalgydavo, bet kaulus palikdavo. Rytą ožiai atgydavo ir kelionė tęsdavosi toliau.

Ieškodamas to, ko nori, visada atrasi. Skaitant mitologines knygas ir mokslinius raštus apie senąsias religijas, pagonybę, visada malonu sužinoti tai, kas pamažu išnyksta.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *