Sakoma, kad gyvename praradimų amžiuje. Tiesa, visada būdavo taip: viena prarandi, kita – atrandi. Trumpai tai būtų galima apibūdinti vienu sakiniu: anūkai gimsta, seneliai miršta. Bet ką daryti, kai prarandi, nieko už tai negavęs?

Štai, atrodo, būsimame Seime nebus žmogaus, kuris tautą galėtų pamokyti sekso paslapčių. Linksmintojų, ko gero, bus, bent jau tarp kandidatų jų užtenka, ne vienos, kaip šiame Seime, o kelių partijų gretose. Na, vos ne kiekviena partija nori turėti savo dainininką ar šiaip cirkininką, kuris ir per rinkimų kampaniją žmones nemokamai palinksmintų ir pagundytų – juk dabar kai partijoms tarsi uždrausta aukas rinkti, – ir po rinkimų, jei tauta bus maloninga, elgtųsi taip, kad niekam nebūtų nuobodu.

Bet sekso eksperto nebus. Tiksliau, sekso ekspertės, arba, kaip ji vadinama sutrumpintai – sekspertės. Liberalų sąjūdis nuvylė savo gerbėjus, nes nusprendė nebūti iki galo liberalus ir nekels sekspertės Mildos Bartašiūnaitės kandidate į Seimą vienmandatėje Trakų–Elektrėnų rinkimų apygardoje.

O juk taip gražiai ir liberaliai buvo pakalbėta apie, sakysim, būtinybę plėtoti seksualinį švietimą mokyklose. Jeigu dar būtų seksualiai ir viešai šviečiami Seimo nariai? Taigi mums tikrai būtų linksma. O dabar – tokiai iškiliai liberalei neleista kandidatuoti…

Dar yra vilčių, kad sekspertė vis dėlto bus įtraukta į Liberalų sąjūdžio sąrašą. Juk liberalams norisi į Seimą, o tokia švietėja gali pritraukti bent keletą (sekso ištroškusių?) rinkėjų, ir liberalų sąrašas peržengs 5 proc. ribą.

O kol kas pagal apklausas nė viena liberali partija, kurių dabar suskaičiuojama mažiausiai trys, į Seimą, jeigu rinkimai vyktų dabar, nepatektų. Tiesa, čia reikia pasakyti apie dar vieną praradimą: pasitikėjimą apklausomis. Na, argi galima jomis pasitikėti, jeigu beveik tuo pat metu vykusių apklausų rezultatai skiriasi keliais procentais: viena teigia, kad konkreti partija dabar surinktų 14 proc. balsų, kita – kad tik 9. Čia įdomu tik viena: kuriems apklausų rengėjams už atitinkamą (kažkam tinkamą) rezultatą buvo sumokėta, ir kiek?
Pasakysite, kad neverta kalbėti apie politiką. Bet argi seksą galima pavadinti politika? Čia jau atvirkščiai. Nors – pas mus nenuostabu, kai politikai turi seksą su Lietuva. Kitas gal net pasakys, kad tai pažangu ir liberalu. O man atrodo, kad tai būdinga politikams jau nuo pačių seniausių laikų.

Todėl geriau šiek tiek apie gyvūnų gerovės gynėjus ir blusas. Turbūt žinote, kad iš Briuselio ateina tokia mada – labiau rūpintis gyvūnais, negu žmonėmis.

Norite pavyzdžių? Na, sakysim, žmonės gali keliese susispaudę viename kambarėlyje gyventi, o vištoms turi būti kiekvienai atskiras pakankamai erdvus narvelis, nes to reikalauja vištų gerovė. Žinia, mūsų valdžia taip myli Briuselį, kad visus jo pageidavimus tuojau pat Lietuvoje įgyvendina.

Nežinau, ar su vištų plunksnose gyvenančias balkšvais gyvūnėliais Briuselis jau liepė kovoti. Bet štai su blusomis, šuns kailyje gyvenančiomis, atrodo, teks dorotis. Jau pasigirdo kalbų, kad reikia bausti šeimininkus, kurių šunys turi blusų.

Turbūt niekam nereikia aiškinti, kad jeigu Briuselis kalba – Vilnius greitai puls uoliai jo kalbas įgyvendinti. Ir, ko gero, ne už kalnų tie laikai, kai atvažiuos į kaimo sodybą tikrintojai, lieps ištraukti iš būdos kokį Brisių ir pradės jo kailyje blusas skaičiuoti – kiek kvadratiniam centimetrui tenka.

O kai žmones visokie linksmi ar linksminantys gyviai apninka – aš apie kai kuriuos politikus kalbu, – niekam tai nerūpi. Ką gi, juk ne vieni praradimai mūsų gyvenime turi būti, reikia ir atradimų.