Lietuvoje labai mylimi tinginiai ir kiti tiesiog parazitai. Taip mylimi, kad kitiems, normaliai darbą dirbantiems, vaikus auginantiems, paprasčiausiai gyvenantiems tos meilės ir nebelieka.

Apie ką šiomis dienomis daugiausiai buvo kalbėta per radijo ir televizijos žinių laidas? Žinoma, apie šaltį. Apie to šalčio pasiglemžtas aukas. Skaičiuota, kiek kur žmonių sušalo, aikčiota, kad kai kur valdžia nepasirūpino šąlančiais savo piliečiais.

Iš karto atmeskime tuos, kurie sušalo pasiklydę, na, dar tuos, kurie buvo tokie seni ir silpni, kad nebeįstengė malkų atsinešti. Tokių buvo visai nedaug, na, vienas kitas.

O kas visi kiti?

Daugiausiai žurnalistų užuojautos ir meilės nusipelnė valkatos. Ne vieną kartą matėme reportažus iš įvairiausių nakvynės namų, girdėjome, kaip susirūpinusiais veidais tų namų vadovai tikino viską padarysiantys, kad tik valkatos pas juos rastų šiltą prieglobstį. Įvairiausiuose laikraščiuose skaitėme apie žmones, kurie nesavanaudiškai rūpinasi valkatomis.

Štai skaitau viename straipsnyje, kad Šiauliuose policija, apvažiavusi benamių pamėgtas vietas, vieną valkatą rado miegantį gatvėje po lentomis. Valkata tol nesutiko būti nuvežtas į nakvynės namus, kol neatvažiavo patrulių vadas ir asmeniškai nepaprašė, kad valkata sėstų į policijos mašiną ir važiuotų šildytis.

Štai kokie dideli ponai pas mus yra valkatos. Ar jums, jeigu jūs normaliai ir padoriai gyvenate, kada nors teko patirti tokį dėmesį? Nebūtinai policijos – tiesiog kokio nors valdžios pareigūno?

Tame pačiame straipsnyje dar su šviesiu grauduliu rašoma apie tai, kad Šiaulių krašte seniūnai važinėja po kaimus ir tikrina, ar žmonės turi kuo kūrenti. Žinoma, ne pas visus važiuoja, tik pas asocialius, nes būgštauja, kad šie, gavę piniginę kompensaciją malkoms, pinigus pragėrė ir dabar šąla. Ir prašo miškininkų dar kartą tokiems tinginiams padėti – šakų atvežti.

Tiesa, straipsnyje neparašyta, kas tas šakas asocialiems piliečiams sukapoja. O gaila, nes puikiai žinome, kad tokie piliečiai paprastai ir kirvį būna pragėrę.

Tik nereikia aiškinti, kad valkatomis tampa vargšai žmonės, praradę darbą, namus, šeimą. Šiaip jau tai beveik teisinga – viskas buvo prarasta. Tačiau kodėl buvo prarastas darbas – gal geriau reikėtų sakyti – pragertas? Argi galima šiek tiek ilgiau išsilaikyti darbe, jeigu uždirbtus pinigus reikia kuo greičiau pragerti, juoba degtinėle pas mus palyginti pigi.

O kodėl buvo prarastas butas – gal irgi buvo pragertas? O šeima – kodėl ji prarandama, ar ne per vis per tą stikliuką? Tiesa, kartais šeima neprarandama, kai abu vienodai mikliai stikliuką kilnoja.

Pasaulinėje literatūroje nemažai prirašyta apie tai, kokie žmonės ir kaip tampa valkatomis. Apie tai, kad grąžinti valkatą į normalų gyvenimą paprastai būna neįmanoma. Dar ne taip seniai, vos prieš pusšimtį metų, ir Vakaruose buvo žvelgiama kaip į neišvengiamą dalyką: na, nori žmonės taip gyventi – ir tegul.

Paskui pradėjo stiprėti balsai, užjaučiantys „gyvenimo nuskriaustuosius“. Pradėjo kurtis organizacijos, užsiimančios įvairių „atstumtųjų“ globa. Dabar ginami kaliniai – ko gero, labiausiai, nes pinigų šios organizacijos turi daugiausiai – kaip manote, iš kur tokios turi ir kodėl tie, kurie nuo banditų nukentėjusius gina, tų pinigų neturi? Na, tokių organizacijų beveik nėra.

O kiek priviso visokių organizacijų, besirūpinančių asocialiais piliečiais ir tiesiog valkatomis? Matyt, tikrųjų ne veltui sakoma, kad valkatų globa – neblogas, apsimokantis bizniukas, iš kurio ne tik valkatoms nubyra.

Pasakysite – jeigu yra turtuolių, kurie vargetas nori sušelpti – tegul, negi gaila. Bet gal geriau būtų, jeigu vargetos patys savimi pasirūpintų, o valdžiai jais nereiktų rūpintis. Tada visi geriau gyventų. Bet – juk tada nesimatys, kaip žmonėmis rūpinamasi. Ir taip lengviau.

O kiti žmonės džiaugiasi, kad tokie šalčiai pabuvo. Sako – visokie kenkėjai ir parazitai iššals. Na, tie, kurie ūkiui kenkia. O jūs ką pagalvojote?