Skip to content

Kaip alkoholis atėjo į žmonių gyvenimą

MI informacija

Alkoholio vaidmuo Vakarų šalyse praėjusį šimtmetį dramatiškai pasikeitė. Dabar alkoholis – ligų ir nelaimių nešėjas. Valstybės iš alkoholio gauna daug pajamų, bet dar daugiau dėl jo praranda. Tačiau taip buvo ne visada. Žmonijos istorijoje alkoholis vaidino labai skirtingus vaidmenis. Beveik 10 tūkst. metų jis buvo vienas populiariausių gėrimų, būtinas organizmo skysčio ir kolorijų šaltinis.

Kariai laimėdavo gerdami alų

Dar viduramžiais alkoholis įgijo (aqua vitae – gyvybės vandens) šlovę. Prancūzai jį taip vadina iki šiol. 1777 m. Prūsijoje Fridrichas Didysis paskelbė: „Dabar visi geria kavą. To negalima leisti. Jo didenybė, jo protėviai ir karininkai išaugo gerdami alų. Daug mūšių kariai laimėjo gerdami alų ir karalius netiki, kad galima būtų pasikliauti kavą geriančiais kariais kilus kitam kariui“.

Šiandien šalies vadovą, raginantį rytais vietoj kavos gerti alkoholį, įtartume susipykusiu su protu. Bet istoriniu požiūriu tik akimirksnis mus skiria nuo laiko, kai galingos valstybės galva alų vertino beveik taip, kaip motinos pieną. Toks auklėjimas buvo nuo Vakarų civilizacijos pradžios iki praėjusio šimtmečio, kai miestams buvo pradėtas tiekti švarus vanduo.

Alkoholis – gamtos produktas

Milijonus metų natūralūs gamtos procesai gamino alkoholio turinčius maisto produktus. Žmonės turi alkoholio skaidymo geną, kuris išsivystė per tūkstančius metų. Tačiau prieš 10 tūkst. metų alkoholis į žmogaus organizmą pateko atsitiktinai.

Vėlyvajame akmens amžiuje žmogus, matyt, paragavo medaus iš seniai palikto ąsočio. Natūrali fermentacija buvo pagaminusi alkoholio, kuris žmogui patiko. Jis surado būdą midaus ir vyno gamybai iš medaus ar saldžių vaisių sulčių. Technologija buvo paprasta: reikėjo tik leisti tiems produktams fermentuotis.

Išsivysčius žemdirbystei, imtas gaminti alus, kuriam reikia krakmolingų grūdų. Derlingose Egipto ir Mezopotamijos upių deltose augo daug kviečių ir miežių. Grūdų fermentavimas buvo gana paprastas: jiems natūraliai rūgstant, gaminosi alkoholis, kuris žadino žmonių vaizduotę. Todėl trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų egiptiečiai ir babiloniečiai jau gėrė kviečių ir miežių alų.

Vynas taip pat atsirado išsivysčius žemdirbystei. Daugumoje vaisių sulčių, tarp jų ir laukinių vynuogių, vyno gamybai trūksta cukraus. Mielės, skaidydamos cukrų, kaip šalutinį produktą, gamina etilo alkoholį. Tik išvedus saldesnių vynuogių rūšį prasidėjo vyndarystė. Manoma, kad dabartinės Armėnijos teritorijoje 6000 metų prieš Kristų žmonės pradėjo gaminti vynuogių vyną. Suklestėjus žemdirbystei, atsirado maisto perteklius. Kūrėsi miestai, jie teršė aplinką, ėmė trūkti švaraus vandens. Niekas nežino, kiek mūsų protėvių mirė nuo dezinterijos ir infekcijų, gerdami užterštą vandenį. Kadangi trūko švaraus vandens, teko riboti ir jūrų keliones. Kristupas Kolumbas laivų triumuose vežėsi ne vandenį, o vyno statines.

Alkoholis prieš vandenį

Atidžiau skaitant Bibliją ar senovės graikų raštus, galima pastebėti neigiamą tų laikų požiūrį į vandenį kaip gėrimą. Senajame ir Naujajame Testamente nerašoma apie vandenį, kaip visuotinai priimtą žmonių gėrimą. Graikų raštuose minimas tik kalnų šaltinių vanduo. Hipokratas taip pat siūlė gerti tik kalnų šaltinių ir gilių šulinių vandenį. Protėviai iš tragiškos patirties padarė išvadą, kad telkinių vanduo netinkamas gerti.

Vakarų civilizacijai mikrobų neturintis alkoholis buvo tarsi motinos pienas. Antiseptinė alkoholio galia kartu su natūralia alaus ir vyno rūgštimi užmušdavo daugelį bakterijų. Todėl visokio amžiaus žmonės troškulį malšindavo alumi ir vynu. Yra išlikusių 6000 m. senumo iliustruotų babiloniečių molio plokštelių su alaus darymo receptais. Graikams vynas per pusryčius būdavo būtinas kaip duona, o duona su alumi buvo vartojama kaip šiandien duona su sviestu.

Rytų šalyse padėtis buvo kitokia. Per pastaruosius 2000 metų populiariausias gėrimas buvo arbata. Kad alkoholis nepaplito Rytuose, didelį vaidmenį suvaidino ir genetika: apie pusę Azijos gyventojų organizme neturi enzimo, būtino alkoholiui suskaidyti. Jiems alkoholio gėrimas yra gana nemalonus. Daug keistenybių teko matyti Japonijoje, pavaišinus kolegas mūsų „Dainava“ ar „Žalgiriu“. Todėl alus ir vynas paplito tik Vakarų šalyse.

Alkoholis gydė žmones

Aluje ir vyne yra mažai alkoholio. Šie senovės gėrimai turėjo daug acto rūgšties ir kitų organinių rūgščių, atsirandančių fermentacijos metu. Todėl šiuolaikiniams vyndariams, vienoje Prancūzijos Bordo pilyje skaičiusiems man paskaitą apie vyndarystę, senovinis vynas primena šių dienų vaisių actą. Tuometiniams vyno ir alaus gėrimams buvo svarbiausia skonis, troškulio ir alkio malšinimas, o ne apsvaigimas. Nepaisant to, atsirado alkoholizmo užuomazga. Egipto piramidėse rasta 2000 m. prieš Kristų senumo piešinių, vaizduojamų išnešančius iš pobūvių girtus svečius.

Visuomenėms, kurioms trūko maisto, buvo svarbi ir negendančių alkoholinių gėrimų energetinė vertė. Alkoholis papildydavo organizmą vitaminais ir mineralais. Jis žmones gelbėdavo nuo nuovargio ir stingdančio kasdienio nuobodulio. Šiandien žmonės turi daugybę vaistų nuo skausmo. O iki XX a. vienintelis daugeliui prieinamas analgetikas buvo alkoholis. Senovės patarlių knygoje rašoma: „Duok gerai išgerti tam, kuris ruošiasi mirti, ir vyno tam, kam sunku ant širdies. Leisk jam išgerti ir užmiršti skurdą“. Hipokrato gydymo sistemoje vynas yra vaistas beveik nuo visų stiprių ir chroniškų to meto negalavimų. Aleksandrijos medicinos mokykla taip pat pritarė, kad alkoholiu būtų gydomi žmonės.

Religija ir saikingumas

Nors senovėje alkoholiniai gėrimai turėjo daug mažiau alkoholio nei dabar, žmonės jau buvo susirūpinę žalingu jo poveikiu. Žydų, graikų ir romėnų gana seniai buvo siekiama blaivybės ir tai kartojosi per visą istoriją. Senasis Testamentas smerkia girtavimą. Kai kurie pranašai vyną įtraukė į žydų kasdienius ritualus, matyt tam, kad žydus pratintų saikingai vartoti alkoholį.

Naujajame Testamente Kristus stebuklingai pavertė vandenį vynu ir apeliavo į vyno pranašumą prieš vandenį. Jo pasekėjai balansavo tarp vyno vartojimo ir piktnaudžiavimo juo. Šv. Paulius ir kiti ankstyvosios krikščionybės tėvai palaikė saikingą vyno vartojimą. Jie laikė vyną Dievo dovana dėl raminančių, malšinančių skausmą ir kasdienius rūpesčius mažinančių savybių.

Geriausi vynuogynai priklausė Bažnyčiai

Tradiciškai alus buvo liaudies gėrimas, o vynas – turtingųjų. Apie 30 metus prieš Kristų, paplitus vynuogynams, vynuogių vynas tapo pigus ir prieinamas kiekvienam romėnui. Romėnai lėbavo, Romos imperija žlugo, o romėnų vyndarystę perėmė katalikų Bažnyčia ir jos vienuolynai, tapę vienintelėmis institucijomis, turinčiomis lėšų vyno gamybai. Beveik 1300 metų Bažnyčia turėjo didžiausius ir geriausius vynuogynus. Viduramžiais grūdai buvo pagrindinis valstiečių maistas, o alus kartu su midumi ir naminiu vynu – jų gėrimas. Keitėsi sistemos, religijos ir gyvenimo būdas, tačiau požiūris į vyno ir alaus gerimą nekito. Tik technologijų tobulėjimas pakeitė žmogaus ir alkoholio ryšį.

Po galbūt 9000 metų midaus, alaus ir vyno gėrimo patirties žmonės išmoko gauti gryną alkoholį. Arabų alchemikas apie 700 metus po Kristaus išrado alkoholio distiliaciją (arabiškai al kohl reiškia medžiagos esmę). Nors mielės gamina alkoholį, tačiau gali pagaminti tik 16 proc. alkoholio tirpalą. Alkoholio virimo temperatūra yra 78 laipsnių, todėl virinant alkoholio ir vandens tirpalą 78 lapsnių temperatūroje, alkoholis išgaruoja, o vanduo lieka. Kondensuojant alkoholio garus, gaunamas grynas alkoholis. Šį procesą dabar žino kiekvienas dzūkų degtindarys.

Distiliuoto spirito era

Vėliau islamo šalyse buvo įvestas sausas įstatymas, o jų išrastas alkoholio gryninimas paplito Europoje. Apie 1100 metus Italijoje, Selerno medicinos mokykloje, iš vyno pradėta gaminti spiritą. Prasidėjo distiliuoto spirito era. Žinios apie spirito gamybą iš Italijos paplito po šiaurės Europą. 1500 metais pasirodžiusioje pirmoje Jeronimo Brunčvigo knygoje apie alkoholio distiliaciją „Liber de arte distillandi“ rašoma: „Alkoholis žmogui suteikia gerą spalvą. Jis gydo nuplikimą… Naikina utėles ir blusas… Jis suteikia žmogui drąsos ir gerina atmintį“.

Brunčvigo knyga buvo labiausiai perkama, distiliuotas alkoholis buvo vertinamas kaip vertingas maistas bei nekenksmingas vaistas. Spirito paplitimas Europoje sutapo su 1347–1351 m. maru. Nors spiritas neišgelbėjo maro aukų, tačiau sukėlė sveikumo iliuziją. Joks kitas vaistas net ir tiek nepadėjo. Spiritas mažino skausmą ir kėlė nuotaiką beveik dviems trečdaliams maro paliestų Europos žmonių.

Europa lėbavo

Po maro prasidėjęs ekonomikos augimas ir urbanizacija sukėlė beprecedentį puikavimąsi, apsirijimą ir girtuokliavimą.

Europa, nusiraminus po maro, pradėjo lėbauti. Nors valstybių vadai stengėsi mažinti girtuokliavimą, jis tęsėsi iki XVII a. pradžios, kol išpopuliarėjo nealkoholiniai gėrimai kava, arbata ir kakava.

XVIII a. Britanijoje augantis religinis priešiškumas alkoholiui atgarsio visuomenėje nerado. Temzė buvo taip užteršta, kad britai geriamojo vandens beveik neturėjo. Dizenterija, cholera ir vidurių šiltinė dėl užteršto vandens buvo didžiausi žudikai, net iki XIX a. pabaigos, nukonkuravę marą. Supratus, kad ligas sukelia bakterijos, vanduo imtas filtruoti, vandentiekiai padarė vandenį geriamą. Antialkoholiniai religiniai jausmai ir švaraus geriamojo vandens tiekimas bei supratimas, kad alkoholizmas – liga, sumažino alkoholio vartojimą.

Alkoholizmas – liga

Piktnaudžiavimas alkoholiu buvo viena rimčiausių XIX a. medicinos problemų. Du Edinburgo medicinos koledžo absolventai Tomas Troteris ir Benjaminas Rušas po klinikinių tyrimų 1813 m. pirmieji paskelbė, kad alkoholizmas yra gyvybei pavojinga liga. Ilgas alkoholio vartojimas sukelia kepenų ligas ir proto sutrikimą. Rušas šiuos rezultatus paskelbė ir Amerikoje. Jie paskatino Ameriką 1919–1933 m. uždrausti alkoholį. Deja, dabar amerikiečiai vėl geria ir kasmet jų nuo alkoholio miršta 100 tūkst. Nuo 14 iki 20 mln. amerikiečių kenčia nuo alkoholio. Kasmet apie 12 tūkst. girtuoklių motinų vaikai gimsta nesveiki. O juk Amerika – ne labiausiai gerianti šalis. Kas vyksta Lietuvoje – žinome visi.

Istoriškai alkoholizmas yra neseniai pripažinta liga, ieškoma naujų efektyvesnių jos gydymo būdų.

Kiekvienu istorijos momentu žmoniją, tarsi vabzdį gintare, neišvengiamai pagauna laikas. Šiandien alkoholis yra relaksacijos, švenčių ir – tragiškiausia – masinio žmonijos naikinimo gėrimas. Ir žiūrėti į jį kitaip negalima. Žiniasklaidoje vis dar pasirodo tvirtinimų, kaip sveika gerti raudonąjį vyną ar „Bobelinę“. Valdžios vyrai viešai kilnodami taures rodo tautai pavyzdį. Tačiau kiekvienas geras gydytojas, prieš gydydamas ligas, pirmiausia pasižiūri į jos istoriją.

 

1814 m. Londono alaus tvanas.

Alkoholis buvo vartojamas visais žmonijos laikais.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *