Pečiurkų kaimas yra dviejų upių – Erzvėtos ir Svylos santakoje. Kairėje upės Svylos pusėje vadinamosios Didžiosios Pečiurkos, o dešinėje, Erzvėtos ir Svylos santakoje – Mažosios Pečiurkos. Iš tikrųjų ta Svyla dar vadinama Srauniąja arba Birvėta. Didžiosios Pečiurkos turėjo šešis valakus žemės, o Mažosios – tik tris. Didžiosiose Pečiurkose anksčiau gyveno tik šeši šeimininkai: Čepulėnų, Bielinių, Kluonių, Papšio, Bielinių, Bernotų – visų po valaką, o Mažosiose Pečiurkose – trys šeimininkai.

Vardą kaimui davė pečiai?

Ši vieta matyt nuo seno ypatinga. Ant Erzvėtos upės vingio perkasos stovėjo vandens malūnas, sukosi turbinos. Rankiniu būdu supiltas pylimas vandens lygį pakeldavo apie metrą. Visas vanduo buvo leidžiamas į turbiną arba nuleidžiamas pro užtvanką. Dar buvo iškasti prūdai vandeniui surinkti, kad malūnas galėtų dirbti be pertraukos. Malūne veikė dvi girnos: vienos prastai malti, kitos – pikliuoti ir perlinėms kruopoms gaminti. Ši įranga vadinta kruparnia. Malūnas pastatytas ant Didžiųjų Pečiurkų žemės, tai kaimas turėjo iš jo ir naudos: malūno savininkas kaimui mokėjo vadinamą rentą – pečiurkiniams maldavo veltui. Tie, kurių žemės ir malimo daugiau, skirtumą malūnininkui dar primokėdavo valiuta. Taip malūnas kaimui nešė naudą.

Šalia Erzvėtos upės, dešinėje pusėje, buvo rasta labai geros kokybės molio, todėl čia buvo pastatyta plytinė. Plytas gamindavo rankiniu būdu, iš šitų plytų pastatyta Tverečiaus bažnyčia.

Iš to molio kaime būdavo suplūkiami labai geri pečiai, krosnys duonai kepti ir kasdieniniam valgiui gaminti. Dar prisimenu, kaip mano tėvo namuose buvo to molio pečius, kuris puikiai tarnavo iki 1933 metų, kol kaimas skirstėsi į vienkiemius. Tada jį sugriovė. Iš tų molinių pečių turbūt ir kilęs kaimo pavadinimas – Pečiurkos.

Pečiurkinius blaškė po pasaulį

Mūsų kraštas buvo carinės Rusijos valdžioje. Į jos kariuomenę – rekrūtus – buvo patekę net penki asmenys. Jiems, sugrįžusiems po metų tarnybos, buvo duodama viena dešimtinė žemės ir gyvenk kaip nori.

Caro valdžia žemės ūkiu nesirūpino. Kaime šeimos gausios, žemės nederlingos, duonos iš gauto derliaus visiems neužteko, todėl žmonės ieškojo išeities. Uždarbiauti į Rygą buvo išvažiavę broliai Zigmas ir Leonas Čepulėnai, Silvestras Bielinis, į Petrogradą – Justinas Bielinis, Augustas Bernotas, Adolius Kudaba, broliai Petras ir Jonas Kudabos, į JAV – Adolis ir Jonas Kluoniai, Kostas Kudaba, Bronislovas Papšys, Augustas Čepulėnas (vienas iš autoriaus brolių išvyko į Argentiną – red.).

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. kaimą okupavo vokiečiai. Čia buvo pirmosios fronto linijos. Žmones iškeldino toliau nuo fronto: kas apsistojo arčiau pas gimines, o tie, kurie jų neturėjo, buvo apgyvendinti Pabradės poligone. O ten – badas, įvairiausios ligos ir choleros epidemija. Daug žmonių išmirė. Iš mūsų kaimo į poligoną pateko Augusto Bernoto ir Augusto Kluonio šeimos. Iš Bernoto šešių asmenų grįžo keturi, iš Kluonio devynių asmenų – tik du: Ona ir Balys. Visi kiti liko amžinam poilsiui poligono kapinyne…

Vokiečių–rusų frontas čia laikėsi trejus metus. Vokiečiai įsitvirtino. Abiejose Svylos upės pusėse pasistatė stiprius įtvirtinimus – bunkerius (vienas jų tebėra likęs prie Tverečiaus kapinių).

Pasitraukus vokiečiams, Rusijoje kilo revoliucija, Vokietijoje irgi neramumai. Pradėjo kurtis nepriklausomos valstybės – Lietuva, Lenkija. 1920 m. mūsų kraštas buvo okupuotas lenkų, todėl tarnauti teko Lenkijos armijoje. Tarnavo Balys ir Petras Čepulėnai, Bronius ir Juozas Bieliniai, Alfonsas Kudaba, Pranas Bernotas. Vėliau, 1939 m. vokiečių–lenkų kare, iš kaimo dalyvavo Pranas Bernotas, Bronius Bielinis ir Alfonsas Kudaba – visi grįžo gyvi.

Atgijo amatai

1918–1919 m. žmonės pradėjo grįžti į gimtuosius kaimus, kuriuos rado sunaikintus. Tiek metų nedirbta žemė buvo apaugusi berželiais. Didžiosiose Pečiurkose apdaužyti patrankų sviedinių buvo likę tik du namai Čepulėnų ir Kluonių, bet ir tie be langų. Pradėjo į kaimą grįžti jau ir iš miestų: vieni su šeimomis, kiti be, bet jau „pamatę pasaulio“, pramokę skaityti ir rašyti. Kadangi žemės nederlingos, jie ėmėsi amatų ir kitus pamokė. Taip mūsų kaime atsirado kalviai Justinas Bielinis ir Adomas Kluonis. Jie neturėjo priekalo, todėl kalė ant „reikos“ (traukinio bėgio gabalo). Jam kalant skambėjo visas kaimas, tai buvo gražu – panašu į varpo skambesį. Dailidės amato mokėjo Jonas Kudaba. Jis mokė Juozą Bielinį ir Romą Kudabą – ir dailidės jau trys. Batsiuvio amato mokėjo Zigmas Čepulėnas. Jo išmokė savo sūnų Balį ir Petrą. Jie dar mokėjo dirbti ir dailidėmis. Grįžęs iš Petrogrado, Augustas Bernotas jau buvo išsilavinęs, todėl kaime įkūrė pradinę lietuvių mokyklą, kuri veikė trejus metus. Lenkų valdžia ją uždarė, mokyklas padarė lenkiškas. Augustas Bernotas savo darbą tęsė Didžiasalyje. Jis dirbo „nuo tėvų“, t. y. lankėsi pas vaikus jų namuose ir mokė lietuviškai skaityti ir rašyti, taigi dirbo kaip daraktorius caro laikais.

Siuvėjo amato mokėjo Juzė Kudabaitė ir Juzė Kudabienė (Petrienė), bet jos – ne giminės. Žinoma audėja buvo Emilija Čepulėnaitė, mokėjusi išausti gražiausius raštus. Vėliau pasižymėjo jos mokinė Bronė Malinauskienė. Medžiotojas buvo tik vienas – Vincentas Kudaba.

Gyveno 120 žmonių

Labiausiai gerbiama kaime buvo bobutė pribuvėja Jadvyga Kluonienė. Ji taip kvalifikuotai pasitikdavo jaunuosius Pečiurkų gyventojus, kad net gydytojai akušeriai stebėdavosi jos sugebėjimais.

Kaimas augo, žmonės statėsi namus. Pečiurkos iš 6 sodybų išaugo iki 18, kuriuose daugybė gyventojų: Bernotų valako: Juozo Bernoto šeima – 3 asmenys; Augusto Bernoto – 5 asmenys, Emilijos Bernotienės – 4 asmenys, Bielinio valako: Mykolo Bielinio – 5 asmenys, Justino Bielinio – 2 asmenys, Anelės Bielinienės – 3 asmenys, vėliau atėjo Kostas Malinauskas – 4 asmenys, Papšio valakas: Juzė Papšytė – 2 asmenys, vėliau atėjo užkurys Jonas Petrauskas – 5 asmenys; Kluonių valakas: Tomas Kluonis – 8 asmenys, Adomas Kluonis – 8 asmenys, Balys Kluonis – 2 asmenys, Bielinių valakas: Silvestras Bielinis – 5 asmenys, Karolina Bielinienė – 4 asmenys, Zigmas Bielinis – 5 asmenys; Čepulėnų valakas: Zigmantas Čepulėnas – 7 asmenys, Leonas Čepulėnas – 4 asmenys, pas Agotą Čepulėnaitę atėjo užkurys Jonas Adamkovičius – 5 asmenys. Kristinos Kluonytės – 2 asmenys; žydelio malūnininko Reichelio Berkaus – 6 asmenys. Mažosiose Pečiurkose iš trijų šeimų išaugo 6 sodybos. Tai Kudabų (Sabeckų) valako: Jono Kudabos – 8 asmenys, Elenos Kudabaitės atėjo užkurys Mykolas Kalzanauskas – 7 asmenys, Juzės Kudabienės – 3 asmenys, Kudabų valako: Romo Kudabos – 6 asmenys, Adoliaus Kudabos – 5 asmenys, Vincento Kudabos – 6 asmenys. Taigi visas kaimas, abiejų Pečiurkų, 114 asmenų, su Berkaus šeima – 120 žmonių. Iš jų 55 vyrai, 65 moterys, 69 galvos jaunimo, iš jų – 26 vaikai.

Nuo redakcijos: dabar Didžiąsias ir Mažąsias Pečiurkas dalija Tverečiaus ir Didžiasalio seniūnijų riba. Tverečiaus pusėje gyvena šeši, Didžiasalio pusėje taip pat tik keli gyventojai. Paskutiniai kaimo mohikanai

Tiltai

Tarp abiejų Pečiurkų, per Svylos upę, padarytas lieptas susisiekimui pėščiomis. Su vežimu važiuoti tekdavo per srauniąją Birvėtos upę, kur buvo negilu ir kietas pagrindas. Vėliau tikras tiltas buvo pastatytas tik 1943 metais. Rusų partizanai karo metu bandė jį sudeginti, bet subėgę žmonės išgelbėjo. Prie šio tilto statybos labai daug energijos padėjo Albertas Kudaba. Jei ne jo pastangos, gal ir šiandien čia būtų tik lieptas.

Kol nebuvo tikrojo tilto, Mažųjų Pečiurkų žmonės turėjo pasidarę išardomą tiltą: pavasarį sumontuoja, o rudenį – išardo. Pavasario potvynių metu susisiekdavo iš storo medžio išskaptuotu loviu, vadinamu eldija. Ta eldija iš abiejų pusių turėjo po pritvirtintą lentą, kad nesisvaidytų į šonus. Joje tilpdavo 5 vyrai.

Klestėjo žvejyba

Gyvendami tarp dviejų upių, kai kas nusimezgė tinklus žuvims gaudyti. Iš tinklų padarydavo bučius. Pridengia eglių šakomis, kad žuvys praplaukdamos patektų į tą bučių, o iš jo išplaukti jau nemokėdavo. Vasarą žvejodavo vadinamu tribradžiu: 2 vyrai iš šono tinklu užima vandens plotą, trečias per vidurį laiko tinklą. Tokiu būdu užspęstos žuvys irgi nepabėga. Vėliau išmoko pasidaryti vadinamus noričius, su kuriais žvejodavo pavasario potvynių metu. Tokiai žvejybai reikėjo ir laivelio. Šios žūklės meistras buvo Pranas Bernotas. Tokiu būdu jis vienąkart sugavo 15 kg lydeką. Šiais įrankiais neblogai mokėjo žvejoti ir Jonas Adamkovičius.

Virė kultūrinis gyvenimas

Bėgo laikas, augo jaunimas. Vyresniųjų paraginti, pradėjo kurti lietuviškas organizacijas. Kultūros centras iš Kėkštų buvo perkeltas į Pečiurkas. Skyrius įkurdintas Juozo Bernoto namuose, jis – skyriaus pirmininkas. Jaunimas renkdavo lietuviškus vakarėlius, vaidindavo klojimo teatras, vyko „kuokinės“. Spektakliams rodyti labai tiko Justino Bielinio namas: ten buvo ir scena bei persirengimo kambarys su atskiru išėjimu. Vaidinimui rengti reikėjo gauti starostos (seniūno) leidimą. Dėl jo tekdavo 45 km arkliu vykti į Švenčionis (apskritį). Lenkų valdžios patikėtinis tikrindavo, ar teisingai pagal išduotą leidimą vaidinama. Ne visus lietuviškus veikalus leisdavo. Bet yra bėda, atsiranda ir roda: pakeičia knygelės turinį, palikdami tik legalaus kūrinio viršelį, ir leidimas gautas. Į patį veikalą tie pareigūnai nesigilindavo, gal nemokėjo lietuviškai skaityti. Taip buvo suvaidinta „Ponai ir mužikai“, „Vargonininko duktė“, „Kuprotas oželis“, „Amerika pirtyje“ ir kt. Vakarėlių organizatorius ir režisierius buvo Balys Kluonis. Ilgainiui lenkų valdžia tuos leidimus vaidinimams pradėjo duoti labai nenoriai. Tada kaime pradėtas organizuoti choras, kuriam vadovavo Juozas Juiga. Grodavo jis smuikeliu. Po darbo jaunimas noriai rinkdavosi mokytis dainuoti lietuviškas dainas.

Buvo kaime ir savas muzikantas – Bronius Bielinis. Jis grodavo dvieile armonika. Kas sekmadienį vyko pasilinksminimas – kuokinė: čia šokama ir dainuojamos lietuviškos dainos. Atvykdavo jaunimo ir iš kaimynių kaimų. O ir vien pačių pečiurkinių 17 merginų ir 15 bernaičių. Pečiurkų jaunimas kultūringas: nei kivirčų, nei muštynių pasilinksminimuose nebuvo. Merginą Bronę Kluonytę „įsižiūrėjo“ geras muzikantas armonikierius Povilas Rastenis iš kaimyninio Raistelio (Marijampolės) kaimo. Jis atsivesdavo draugus Aleksandrą Pundį ir Adolį Rastenį. Aleksandras groja smuikeliu, Adolis – pasagėle. Štai ir kapela: kas gi nusėdės nešokęs?..

Šokiai prasidėdavo ir baigdavosi suktiniu „Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji“. O polka buvo „su dainuškom“. Muzikantas pagroja polkos posmą, sustoja ir laukia, kad kuris nors šokėjas padainuotų. Taip kiekvienai šokėjų porai tenka kurti dainelę, būtent:

Ainu per laukelį,
Rugiai, miežiai žydi.
O mano mergelę
Trys pacvinkai lydi
(vienmečiai paršai).

P. S. Šie atsiminimai parašyti tolimais 1982 m. Tuomet Pečiurkose dar vykdavo kraštiečių šventės, sueigos. Autorius – mokytojas, buvęs ilgametis Ignalinos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas (dabartine kalba – seniūnas), jo vardu pavadinta viena iš miesto gatvių. Pečiurkos – J. Čepulėno gimtasis kaimas.