Skip to content

Apie pasaką, paklydusią Ignalinos miškuose

MI informacija

Šeštadienio popietę Ignalinoje prasidėjo ketvirtasis renginių ciklas „Literatūriniai etiudai Ignalinoje“. Renginio metu buvo pristatytos net dvi knygos: nominuota metų knygos rinkimams Gintarės Adomaitytės „Paklydusi pasaka“ ir menotyrininko, choreografo, žurnalisto ir Vilniaus menų fakulteto lektoriaus Mariaus Kraptavičiaus knyga „Šokio alėjomis“. Renginį labai papuošė ir suteikė jam šviesų, pakilų foną kaip tik tądien savo gimtadienį šventusios dailininkės Jurgos Augustaitytės paroda „Kairėnų  akvarelės“ bei Audronės Auškalnienės ir Antano Sviderskio kanklės ir vokalas.

Renginio vedėja rašytoja G. Adomaitytė subtiliai, per gana trumpą laiką sugebėjo rasti vietą ir laiką kiekvieno šios šaunios kūrybinės grupės dalyvio raiškai, gausiai susirinkusių svečių klausimams ir sveikinimams. Kas gi nežino, kad bet kokio renginio režisūra būna tik tada gera, kai renginys neužsitęsia, kai nematai dirbtinumo ir siūlų, kuriais tas renginys susiuvamas. Būtent toks ir buvo šis renginys. Už lango, nors ir su saule, spaudė vasario šaltukas, o šiltoje ir labai jaukioje bibliotekos parodų salėje žydėjo akvarele tapytos pavasarinės Jurgos gėlės, skambėjo įspūdingas Audronės ir Antano duetas. Toks pat turiningas ir šiltas buvo Gintarės pokalbis su renginio dalyviais ir svečiais bei aktoriškas Mariaus skaitymas. Beje, jo knyga „Šokių alėjomis“ taip pat turėjo nemažą pasisekimą. Joje autorius  interviu forma pristato „dvylika pašnekovų – šokėjų, dvylika likimų, dvylika istorijų, tartum ir pakylėtų aukščiau žemės, tartum ir skriejančių, šokančių, bet laimei, žemiškų, žmogiškų“ (iš anotacijos ant knygos viršelio). Už naujas knygas ir įdomų jų pristatymą ypač gražiai padėkojo Ignalinos viešosios bibliotekos dierektorė Loreta Aleknienė. Žodžiu, pirmas literatūrinių etiudų blynas tikrai neprisvilo ir buvo net labai „skanus“. Žinoma, daugiausia dėmesio pelnė knyga nominantė ir jos autorė. Tad bandau ją  pristatyti  ir MI skaitytojui.

„PAKLYDUSI PASAKA“ – suraizgyta, sumazgyta, supinta, „sudygsniuota“ ir susiūta neįprastai ir savitai, taigi taip, kaip geba tai padaryti (tiksliau rašyti) mūsų Gintarė. Sakau mūsų, nes profesionali rašytoja Gintarė Adomaitytė jau keleri metai yra ignalinietė. Taigi, dabar mūsų rajonas turi vienintelę profesionalę rašytoją, rašančią vaikams ir paaugliams, o taip pat (štai kur ypatingas rašytojos savito stiliaus žavesys!) ir suaugusiems. Panašios yra ir labiausiai visame pasaulyje žinomų autorių pasakos, kurias mielai skaito tiek maži tiek dideli. Man pačiam sunku būtų įsivaizduoti savo vaikystę be didžiųjų pasakorių, tokių kaip H. K. Andersenas (mėgstamiausias Gintarės autorius), Vilhelmas Haufas, Šarlis Pero ir daugelio kitų nuostabių vaikystės autorių, kurių knygas pavartau ir dabar.

Tai žavi knyga, todėl nenuostabu, kad ji pretenduoja į geriausios  metų knygos jaunimui vardą. Kaip teigė pati autorė LTV „Panoramoje“, šią meilės istoriją galima nesunkiai perskaityti vienu ypu, tarkim, važiuojant traukiniu Ignalina–Vilnius. Jos veikėjai – tai Ada Dygsniūtė, dygsniuojanti ir prisiuvanti plentą, kelių inžinierius, nutiesęs daugybę kelių, vis nerimstanti ir miškuose pernykščio sniego ieškanti Lijundra ir jų meilę atkartojantis trijų gėlių: Jeronimo, Begonijos ir Pelargonijos meilės trikampis. Bet dar yra ir kelias, ieškantis kelio, yra geležinkelis ir laikrodis, bandantis grąžinti laiką. Autorei jie visi, kaip ir įprasta pasakoje, gyvi veikėjai. Jie mąsto ir kalba, bando kažką daryti ir, žinoma, daro: na, kaip kad ta padūkėlė žvaigždė vilioklė, kuri bando suvilioti kelią. Net Ados vagonėlis „rieda išsiilgęs savo šeimininkės ir džiūgauja“. Arba laikrodis net „aikteli iš nuostabos“. Arba kelias “užsisvajoja“, jį „ima juokas“, jis net „kikena“

Nors paklydusioj pasakoj nerasite nei vieno žodžio apie Ignaliną, bet šis šviesios fantastikos kūrinys yra ignalinietiškas. Jis gimė Ignalinoje, kai, pasak autorės, jai per lijundrą teko važiuoti į Mielagėnus (pasakoje tai Mielėnai). Autorė  rašė pasaką Ignalinoje prie ežero ir miško, kur priešais jos langus, kaip ir paklydusioje pasakoje, muzikos mokykla ir ant laiptų grojantys muzikantai. Yra ir geležinkelio stotis, ir  stoties bokšto laikrodis… Ir dar daug kitų ignalinietiškų realijų.

Be abejonės, tai ne tik poetiška, bet ir filosofinių apmąstymų prisodrinta pasaka, pasiklydusi ir atsiradusi Ignalinos miškuose. Šio teiginio patvirtinimui pakanka  vien tik dygsniuotojos Ados istorijos, ilgai keliavusios kartu su inžinieriumi, vaikystėje pravardžiuojamu „Pirmynatgal“, o vėliau Sniegiumi. Tik knygos pabaigoje paaiškėja, kad jo tikrasis vardas Valentinas. (Ach, kokia puiki proga, nors ir kiek pavėluotai, pasveikinti Jus, miela(s) skaitytoja(u), su Tarptautine Meilės diena!). Taigi, šis iš kaimo kilęs miestietis, kartais miesčionis, bet dažniausiai romantikas, pasakojimo  pabaigoje galiausiai (net tundroje!) suranda savo pirmąją meilę Lijundrą ir grąžina jai pirmojo bučinio skolą. Tuo tarpu Ados meilė lieka be atsako, ji lieka viena. Bet, nepaisant patirtų praradimų, ji eina toliau. Išvada čia  paprasta: Žmogau, kaip tau nebūtų sunku, net jei tu esi vienas ir vienišas, tu turi eiti  toliau, privalai  eiti pirmyn. Ir kito kelio tavo kelyje nėra. Pasiduoti ir sustoti – nevalia!

Pasakoje ne tik daug poezijos, bet ir moteriško ir motiniško švelnumo, kurio gyvenime mums taip dažnai stinga. Kartu rašytojos pasakojime matai lengvą jos šypseną. Net girdi draugišką šiltą, jos  balsą. Autorė neįkyriai, patikliai ir bičiuliškai šnekučiuojasi su skaitytoju ar klausytoju. Be pamokymų ir moralų. Kažkas gal pasakys: na, bet taip ir turi būti – taip juk sekamos vaikams pasakos. Bet ar tai pasaka? Koks šio  kūrinio žanras? Vienareikšmio atsakymo nerasime, bet man paklydusi pasaka  kažkuo primena „Mažąjį princą“. Gal dėl poetiškumo, filosofinių apmąstymų ir pasakojimo stiliaus. Nes tai knyga intelektualiam jaunimui (G. A.) apie paauglystę. Apie pirmąjį šokio svaigulį, pirmąjį pasimatymą, pirmąjį bučinį, pirmąją meilę, apie jaunystės (ir ne tik jaunystės!) „šunkelius“. O tai jaunam žmogui, oi, kaip svarbu. Mums, suaugusiems, beje, taip pat. Tik reikia, kaip ir paklydusioj pasakoj nepamiršti burtažodžio: Kai aš buvau mažas (jaunas)… Juos reikia ištarti ir tu grįši į savo vaikystės ir jaunystės pievas, kai ir žolė buvo žalesnė, ir medžiai aukštesni, kai tu dar mokėjai stebėtis, kai dar buvo tavo kelio tik pradžia…

Štai tokios mintys kilo man keletą kartų perskaičius „Paklydusią pasaką“, kažką tokio, kas iš karto nelengvai suvokiama ir iššifruojama, bet pajuntama, nes matyti, suvokti, pajusti galima tik širdimi…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *