Įsimylėjėliai prisiekinėja vienas kitam amžiną meilę, dažnai skubėdami „sudeginti“ tą jausmą vienadieniame „gaisre“. Meilės amžinumo suvokimas kyla iš krikščionybės. Tai Jėzus Kristus apreiškė žmonijai Amžinojo Tėvo meilę ir savo prisikėlimu paliudijo jos galią nugalėti net mirtį. Žmogaus gyvenimas šioje žemėje trapus ir laikinas. Bet žmogus pašauktas į šį pasaulį iš meilės ir meilei, kad būtų laimingas. Tačiau nepažindamas kilnaus meilės pašaukimo, žmogus pasimeta materialumo erdvėje, aistrų labirinte – jam laimės paukštė skraido per aukštai.

Šiandien šv. Valentino diena, kuri vartotojiškame pasaulyje „nušventėjo“ iki raudonų širdelių vajaus ir ne vienam primins tik nemalonias pagirias ar neištesėtų pažadų nuoskaudas. Norisi linkėti, ypač jaunimui, patirti meilės tyrumo grožį, suteikiantį gyvenimui nepakartojamo žavesio. Kai siaučia hormonų audros, o socialinė aplinka siūlo pigius, lengvai pasiekiamos meilės receptus populiariose „žvaigždžių“ programose, sunku susigaudyti savo jausmuose, ypač, jei nesuformuoti kriterijai, kurie padėtų atskirti meilę nuo flirto. Ta proga norėtųsi pasidalinti Sigitos Švitrienės iš vokiečių kalbos išverstos knygelės „Meilė ar flirtas?“ mintimis, kurias išsako įvairių šalių, įvairių sričių specialistai. Knygelės įžangoje rašoma:

„Mes nemanome, kad šių laikų jaunimas yra blogesnis ar labiau sugedęs, negu ankstesnės kartos, tačiau mūsų visuomenėje, kurioje pernelyg sureikšmintas seksas, jam gresia žymiai didesnis pavojus, negu kada nors anksčiau.

Mes negalime žmogaus seksualumo prakeikti arba žvelgti į jį su baime. Nereikia seksualinės srities nei sumenkinti, nei pervertinti. Mes teigiamai žiūrime į šią varomąją jėgą, nes ji žmogui yra natūrali ir gali tarnauti meilei, jei ji apsaugoma nuo nežaboto egoistinio piktnaudžiavimo.

Pirmiausia reikia žinoti, kad vaikino ir merginos, taip pat vyro bei moters požiūriai į meilę ir lytinį gyvenimą labai skiriasi. Paprastai mergina iš draugo tikisi ne seksualumo, bet gilesnių jausmų. Vaikinui simpatija taip pat yra daugiau ar mažiau svarbi, tačiau pirmenybę jis teikia seksui: vaikinas gali netgi visiškai atskirti meilę nuo seksualumo ir be jokių jausmų gultis su mergina į lovą. Garsioji anglų Šofildo ataskaita nustatė, kad 70 proc. berniukų (tik 16 proc. mergaičių) savo pirmųjų lytinių santykių priežastimi nurodė smalsumą arba lytinį geismą. Mergaitės pirmą kartą atsiduoda, nuolaidžiaudamos ir veikiamos jausmų. Daugelis mergaičių klysta tikėdamos, kad draugą prie savęs galima „pririšti per lovą“. O berniukui būtinai norisi „turėti“ mergaitę fizine prasme. Tačiau abu elgesio modeliai yra neteisingi, be to, beveik visada mergaitė pralaimi: berniukai nenoriai leidžiasi uždaromi į santuoką primenantį „auksinį” narvą“, todėl, artimiausiai progai pasitaikius, pabėga.

Zigmundas Froidas, žymiausias naujųjų laikų psichologas ir psichoterapeutas, gynė ikisantuokinę skaistybę, nes jis suprato pirmojo seksualinio išgyvenimo reikšmę merginai ir žinojo apie jos gilų prisirišimą (kartais net priklausomybę) prie „pirmojo vyro“. Be to, jis teigė, kad „gėdos jausmo stoka sukelia nesivaržymą visose kitose srityse, brutalumą ir nepagarbą kitai asmenybei“.

Garsus anglų ginekologas Normanas Heiras rašo: „Ankstyvų lytinių santykių pasekmės daugiausia tragiškos, beveik visada sukelia lytinį šaltumą, kuris dažnai gali tęstis ištisus metus. Dėl dažno kaltės ir baimės jausmo, išsivysto psichiniai sutrikimai, kurie moteriai gali pasireikšti lytiniu šaltumu“.

Panašiai mąsto ir garsus vokiečių sociologas Helmutas Šelskis: „Lytinio švietimo banga nuvedė į laisvą gyvenimą, bet atnešė naujų ir daug sunkiau pakeliamų bei psichinių ligų, negu ankstesnių tradicijų varžtai“.

Išsamūs amerikiečių psichoterapeuto dr. Karlo Bingerio tyrimai įrodė, kad psichines ir seksualines problemas sukelia ne laikinas susivaldymas, bet nevaržomas instinktų tenkinimas. Apskritai, ketinimas fiziškai suartėti tik susituokus yra moksliškai pagrįstas. Gydytojai nustatė, kad seksualinė laisvė sukėlė lytinių ligų plitimą.

Viena prancūzų legenda pasakoja, kad mirdama karalienė motina paskutinį kartą šūktelėjo, įspėdama savo vyriausiąjį sūnų: „Jei  nesibijote Dievo, tai bijokitės bent sifilio“.

Normanas Vincentas Pylas teigia: „Seksas tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, su tinkamu asmeniu ir tinkamomis aplinkybėmis yra nuostabus dalykas. Bet minėtos sąlygos galimos tik santuokoje. Kitomis aplinkybėmis intymūs santykiai lieka kažkokie tušti, neteikiantys pasitenkinimo, slegiantys. Todėl laukimas reiškia ne praradimą, o dosnų laimėjimą“.

Danų psichiatras dr. Paulius V. Tausingas sako: „Žmonijos istorija – tai žmogaus kova su jo instinktais. Jis dar niekada iki galo nelaimėjo šios kovos, vis patiria pralaimėjimą. Bet užleisti mūšio lauką instinktams – būtų žmogiškumo atsižadėjimas. Tad atsižvelgdamas į tai ir į savąją gydytojo patirtį, aš kiekvienam jaunuoliui į klausimą apie ikivedybinius santykius atsakyčiau: „Geriau to nedaryk“.

„Kai seksualumu naudojamasi kaip bet kuriuo kitu malonumu, jis nesuteikia jokios vidinės laisvės, o tik naują dvasinę įtampą ir vidinę tuštumą“ (psichologas Peteris Lausteris).

Manau, kad susimąstyti, vertinant šiuolaikinį požiūrį į „laisvąją meilę“, gali padėti ir istoriniai faktai: 1918 m. po komunistinės revoliucijos Rusijoje, valstybė įvedė vadinamąją laisvąją meilę. Komunistai stengėsi įgyvendinti savo vado Lenino mokymą, kuris seksualinį susijungimą palygino su vandens taurės išgėrimu (vandens stiklinės teorija). Santuoka buvo pajuokiama, kaip buržuazinis kapitalistinis reliktas (atgyvena). Vladimiro miesto taryba netgi išleido įsaką, pagal kurį visos netekėjusios merginos, sulaukusios 18 metų, privalėjo užsiregistruoti „laisvosios meilės biure“, kad vyrai kas mėnesį galėtų išsirinkti vis kitą. Iš tokios „meilės“ gimę vaikai būdavo tik „respublikos nuosavybė“. Šios „seksualinės laisvės“ pasekmės buvo baisios: „laisvoji meilė“, kaip visuomet, pavergė ir pažemino moterį. Vis labiau augo paliktų moterų savižudybių skaičius. Abortai pasiekė neregėtą mastą, daugeliui moterų atnešdami ligas ir mirtį. Miestuose viešpatavo chaosas: gatvėmis, vogdami ir plėšikaudami, gaujomis traukė beglobiai vaikai ir jaunuoliai, kurių „tėvai“ jais nesirūpino. Bijodama visiškos suirutės, valdžia panaikino „laisvąją meilę“ ir vietoj jos 1936 m. įteisino griežtą santuokinę moralę.

Seksualinės revoliucijos pasekmės JAV paskatino šiais laikais tūkstančius vyrų vienytis į judėjimus už skaistybę.

Gyvenimiška patirtis rodo, kad vaikinai, kurie labai aktyviai atakuoja paneles, reikalaudami  meilės įrodymo lovoje, deja, žavisi tomis, kurios atsilaiko ir į žmonas renkasi nepalenkiamąsias.

Liūdni duomenys: kasmet nusižudo 13 000 žmonių, o 100 000 mėgina nusižudyti. Pagrindinė jaunuolių savižudybės priežastis – meilės konfliktai: jie atima sau gyvybę, nes negali iškęsti ir įveikti nusivylimo.

„Negalima tik bandyti gyventi, negalima tik bandyti numirti, negalima tik bandyti mylėti, tik pabandymui ir laikinai priimti žmogų“ (popiežius Jonas Paulius II).

Iš gydytojo Petro patarimų: „Meilė yra viską, taip pat ir gyvybę, kurianti jėga, jai niekas neprilygsta. Ji tokia pat stipri, kaip mirtis. Todėl reikia išmokti džiaugtis visais jos atspalviais: ne tik emociniu, psichologiniu, bet ir kūniškuoju. Dievas mums dovanojo kūno džiaugsmus ne vien tam, kad perduotume gyvybę, bet ir tam, kad pajustume meilės pilnatvę. Tad turime pasinaudoti jais deramai, paisydami moralinės tvarkos ir būdami dėkingi už šią amžiną dovaną, kurios švaistyti nevalia“ („Artuma“, 2011 gruodis).

Žmogus tuo ir išsiskyrė iš gyvūnijos pasaulio, kad išmoko valdyti jausmus ir instinktus. Kuo brandesnė asmenybė, tuo stipriau vadovaujasi savo gyvenime moraliniais principais, kurie padeda atskirti meilę nuo flirto, nugalėti sunkumus ir džiaugtis gyvenimu, nes meilė yra kelionė, kasdienės pastangos, o ne produktas, kurį kartą nusiperki ir visąlaik turi.

Norisi linkėti, kad šv.Valentino diena primintų, jog meilė ne tik jausmas, bet ir įsipareigojimas vardan jos ištikimybe ir tyrumu puošti gyvenimo kelionę, kurioje „Dviem yra geriau, negu vienam. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti (Koh 4, 9-10).