Mokytojai streikuoti rengiasi. Ne visi, bet tie, kurie gyvenimu nepatenkinti, ketina kažkurią dieną vaikų nemokyti. Galima būtų paklausti – kuo tie vaikai dėti, bet geriau neklausinėti. Atsakymo vis viena nesulauksi. Geriau paklausti, kuo mokytojai nepatenkinti.

Pirmiausia, mokytojai norėtų didesnių atlyginimų. Kaip sakoma, norėti neuždrausi. Šiaip jau mokytojų atlyginimas – žinoma, palyginus su kitais atlyginimais Lietuvoje, – nėra toks prastas. Bet jis linkęs mažėti, nes mažėja darbo krūvis, o pastarasis mažėja todėl, kad Lietuvoje mažėja vaikų. Žinia, mažiau dirbi – mažiau gauni.

Galima būtų paprieštarauti mokytojams, kad jie patys nieko doro nenuveikė, didindami gimstamumą. Gal net pasiūlyti įvesti kvotą: mokytoja, sulaukusi, sakysim, trisdešimt penkerių, turi turėti ne mažiau kaip du vaikus. O jeigu šeimoje – atsiprašau, susidėję, nes jaunesni mokytojai „labai pažangūs“, – gyvena du mokytojai, normą reikėtų dvigubinti.

Bet iš kur tų vaikų bus, jeigu Lietuvoje pasimylėjimui beliko tik viena diena – Valentino, ir ne bet kokio, o švento, vadinasi, ir diena šventa, o kitos jau nešventos. Todėl mokytojų gyvenimą pagerinti gal būtų galima padarius kaip anais blogais laikais: laiku atsisveikinant su pensinio amžiaus sulaukusiais pensininkais? Juk jei dar neseniai mokytojų visur trūko, tai dabar jie taip pamilo vaikus, kad nekreipia dėmesio į menką atlyginimą ir veržiasi dirbti. Juolab, ne per seniausiai mokytojai reikalavo anksčiau išleisti juos į pensiją, nes, girdi, jų darbas labai sunkus.

Tik nors darbas sunkus ir menkai apmokamas, bet į pensiją nusenusių mokytojų mėšlina lazda neišvysi. Dar vienas jų reikalavimas – atšaukti atestavimą. Paprastai sakant, mokytojai nenori, kad jų žinios būtų tikrinamos. Žinote, visko būna, kitas, garbingo amžiaus sulaukęs, ir daugybos lentelę pamiršta. Bet, sakoma, dabar mokytojui ją žinoti nebūtina, yra visokių skaičiuotuvų ir kompiuterių. O į pensiją prievarta išvaryti – šiais laikais tai, ko gero, gali pažeisti Konstituciją. Ką gali žinoti, kaip nuspręs Konstitucinis teismas.

O tas teismas kartais nelauktai ir netikėtai Konstituciją išaiškina. Štai jis pasakė, kad pensijos žmonėms buvo sumažintos teisėtai. O valstybinių pensijų viršutinė riba buvo įvesta neteisėtai. Negeri žmonės, na, tie lietuviai, kurie mūsų garbiojo Konstitucinio Teismo negerbia, tokį sprendimą štai kaip aiškina: valstybines pensijas, ypač tas didžiąsias, kurios buvo apkarpytos, Lietuvoje kas gauna? Visokie sovietmečio partiniai ir valstybiniai veikėjai, kurie ir dabar, nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje, gyvena gyveno anais laikais, ir tikrai geriau už jų mylėtą darbo liaudį, na ir tie patys teisėjai. Prisimenate, sako tie negeri ir neteisūs žmonės, kaip Konstitucinis teismas nusprendė, kad kitiems žmonėms atlyginimus mažinti – tai atitinka Konstituciją, o kai atlyginimai mažinami teisėjams – tai jau Konstitucijos pažeidimas?

Nepritariu tokiems svaičiojimams ir manau, kad ką pasakė Konstitucinis teismas – tai jau šventa. Konstitucinis teismas visada sako tiesą.

Bet penktadienį teko skaityti mužikėlio pamąstymus apie teisėjus, merus, kitus viršininkus ir šiaip besivoliojančius bei alkoholį. Su vienu negaliu sutikti: kad visas bėdas, ar bent jų daugumą, galima būtų išspręsti paprasčiausiai uždraudus alkoholį. Pasaulyje tai jau bandyta, ir ne kartą, ir puikiai žinome, kad, pavyzdžiui, Amerikoje, įvedus sausąjį įstatymą, reikalai tik suprastėjo, nes suklestėjo nusikalstamumas, o Gorbačiovo antialkoholinius fokusus bei jų žlugimą ir mužikėlis turėtų prisiminti. Todėl dėl alkoholio nereikėtų kaltinti nei Kubiliaus, nei Kirkilo, nei Brazausko ar dar anksčiau buvusių valdžios vyrų. Verčiau derėtų pasižiūrėti į veidrodį, na, ir dar prisiminti kadaise užkimštas blaivyklas.

Tačiau apie teisėjus mužikėlis teisingai užsiminė. Gaila, kad tik užsiminė. Galėjo dar paklausti: o kodėl tie teisėjai, pridirbę į miltus, paprasčiausiai atsistatydina ir gali toliau dirbti teisėsaugos sistemoje? Kiek žinome pavyzdžių, kai išmesti iš teisėjų tampa advokatais. O paskui mes stebimės – kodėl koks nors aukštesnis ar žemesnis valdininkas iš darbovietės triukšmingai išvedamas su antrankiais, o teismas paskui jį tyliai pripažįsta nekaltu?

Beje, aš jokiu būdu dėl tokių spektaklių nekaltinu teisėjų, teisingiau, nemanau, kad visada jie kalti, kai išteisina garsiai korupcija ar kyšininkavimu apkaltintus valdininkus. Aš būčiau linkusi manyti, kad kai kuriuos tokius spektaklius surengia tie, kuriems priklausytų gaudyti nusikaltėlius, ir surengia vienos ar kitos politinės jėgos užsakymu. Na, kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad, žiniasklaidos teigimu, iš šimto apkaltinų korupcija ar kyšininkavimu nuteisiamas tik vienas? Vien tik teisėjai kalti?

Bet užtat kaip gražu, kaip efektingai atrodo, kai augalotų pareigūnų apsuptyje iš pastato išvedamas, tarsi pavojingiausias banditas, antrankiais surakintas Lietuvos pilietis. Na ir kas, kad teismas paskui jį pripažįsta nekaltu. To neberodo televizija, apie tai neberašo laikraščiai. Jau ne spektaklis.