Vasario 11-ąją dieną Lietuvos politinėje padangėje sužibo dar viena menka politinė žvaigždė, besitikinti tapti milžine, po rinkimų aprėpsiančia didžiąją dalį Seimo. Būtų tai eilinė nykiai beviltiška naujos partijos istorija, jei ne jos impozantiškasis steigėjas – visų galų meistras ponas Vladimiras Romanovas. Šio žmogaus talentams išvardinti būtų reikalingas atskiras straipsnis, dar didesnį formatą užimtų jo tykančių paslaptingųjų priešų surašymas. Šokėjas, poetas, verslininkas, boksininkas, sporto klubų savininkas, kažkokiu būdu vos neišbėgęs į aikštę Lietuvos futbolo čempionate, dar būdamas „FBK Kaunas“ klubo savininku, ir išbėgęs į krepšinio aikštelę veteranų pasaulio krepšinio čempionate (nors krepšinio niekada lyg ir nežaidęs)…

Ir štai, nusibodo genialiajam ponui V. Romanovui iš šalies stebėti, kaip jo valdomos komandos patiria nesėkmes vieną po kitos, kad tik maža dalis rusiškos kultūros skverbiasi į Lietuvos padangę ir kaip sunkiai jo bankininkystės verslas bando įsitvirtinti „piktųjų“ skandinavų pasidalintoje rinkoje. Oficialiai deklaruodamas, kad eina daryti tvarkos kultūros ir sporto srityse, manau, kad V. Romanovas šiame idėjiniame savo žygyje neketina atsiriboti ir nuo savojo verslo reikalų. Po „Snoro“ žlugimo atsivėrusi bankinio verslo niša buvo sėkmingiau užpildyta geresnį įvaizdį visuomenėje turinčių skandinaviško kapitalo bankų. Koks geriausias būdas pataisyti pašlijusius verslo reikalus ir užglaistyti įžeistas asmenines ambicijas? Savaime aišku, kad ryžtingas ėjimas į politiką, kurioje atsakomybė už nuveiktus darbus vis dar neprilygsta galimybėms.

Nepaisant to, kad V. Romanovas paskelbė rėmęs visas partijas ir tik dabar nusprendęs, kad verčiau jau pačiam sukurti savąją, tai neturėtų suklaidinti. Šįsyk, atrodo, viskas bus labai asmeniška – į partiją dedamos nemenkos išsigelbėjimo viltys. Nors viešojoje erdvėje tvyro eilinės ekscentriško verslininko keliamos klounados nuotaikos, bet kai kalba eina apie dalyvavimą politinių sprendimų priėmime – viskas žymiai rimčiau, savo tikslams manipuliuojama valstybės galiomis. Akivaizdu, kad didelės įtakos ši fantominė partija per tokį trumpą laiką nesugebės įgyti, bet pats neaiškaus rusiško kapitalo siekis užsitikrinti tiesioginę politinę priedangą turėtų visuomenei kelti pagrįstą nerimą, o vertinant visą priešrinkiminį partijų judėjimą, tenka konstatuoti, kad destabilizacija ir skaidymasis vis labiau įsisiūbuoja. Nors lengvas revoliucingumo dvelksmas užgimsta beveik prieš kiekvienus rinkimus (kai reikalaujama visos „supuvusios sistemos“ kaitos), bet pastarieji rinkimai, kaip niekada, parodė, kad marginalinėms jėgoms ėjimas į valdžią darosi vis paprastesnis, o prievarta daryti kompromisus dažnai daro tradicines partijas labai pažeidžiamomis. Ilgą laiką formuoti politiniai principai dažnai paminami tam, kad patenkintų trumparegiškas eilinių rinkėjų užgaidas.

Jei kažkokiu stebuklingu būdu tokiems politinės minties galiūnams, kaip prezidento našlė Kristina Brazauskienė ar Vladimiras Romanovas, pavyks gauti mandatus, Lietuva dar kartą pralaimės žaidime pati prieš save. Tačiau nors ir puikiai tai suprasdami, Lietuvos rinkėjai vis dar linkę keršyti ir balsuoti už naujas, jokios politinės vertybių sistemos neturinčias partijas. Reti atvejai, kai sprendimus lemia konkrečių politikų veiklos analizė ir programų studijavimas, geriausiu atveju, prisirišimas prie partijų lyderių. Seniai tapo aišku, kad dalyvavimas politiniame gyvenime padeda lengviau apginti savo interesus, bet kai tas dalyvavimas iš esmės ir nulemiamas tam tikrų privačių interesų, politikos vertė visuomenės akyse dar labiau mažėja. Šie rinkimai bus kaip niekada puiki proga išreikšti savo palaikymą kairiosioms, dešiniosioms ar centro vertybėms, išstumiant iš kovos lauko triukšmadarius. Jei ir šį kartą dauguma rinksis tuščiagarbius privačių interesų gynėjus, mes būsime pasmerkti dar didesniam politiniam chaosui ir visoms iš jo plaukiančioms pasekmėms. Susimąstyti verta.

Gero paskutinio žiemos savaitgalio!