Daugelį domina, iš kur jis kilęs, kokia plati jo giminė, kas buvo jo protėviai. Ta problema domina visų šalių atstovus. Dažniausiai tai būna pasiturintys, išsilavinę ir pagyvenę žmonės. Dažnas ieško savo bajoriškų šaknų. O jų buvo ne taip ir mažai, Lietuvoje – apie 200 000. Titulus gaudavo už karinius nuopelnus arba darbą valstybės labui. Yra net tokia teorija, kad prie lietuviškos pavardės už drąsą pridėdavo žodį vytis ir gaudavosi bajoriška pavardė. Pavyzdžiui, Tiškevičius turėjo pradžioje pavardę Tiškus. Lenkijos karalystės laikotarpyje buvo naudinga būti lenku, tad vėl atsirado stimulas lenkinti pavardes. Štai Palūšės parapijos bajoras lietuvis Žebrauskas tapo lenku ir tuo pagrindu pokaryje išvyko į Lenkiją (ten, buvusios Prūsijos teritorijoje, Žebrauskų Palūšės, tiksliau iš Pašakarvio, dėka atsirado Ignalinos kaimas – red. past.). Po 1940 m. vyko atvirkštinis procesas, pavardės lietuvintos ir čia vyko visiškas chaosas. Dabar ta pati giminė turi 3–4 skirtingas pavardes. Kai kurie vėliau nesutiko ir grąžino savąsias. Taip Ribokai netapo Žvejais, Malinauskai – Avietėmis.

Mane giminių medžiai ir krašto istorija domino nuo mažens. Daugiausiai informacijos galima buvo gauti iš senų žmonių. Buvo toks paprotys. Kai mirdavo žmogus, jis buvo šarvojamas namuose, paskutinę naktį artimiausi giminaičiai budėdavo prie karsto ir dalindavosi prisiminimais. Kadangi šeimos buvo didelės, tai ir giminaičių būdavo daug. Gaila, kad daug ko ir neužsirašiau. Ar daug dabar surasite giminių, kur turi pirmos eilės 16 pusseserių ir 25 pusbrolius. Net mažiausioje parapijoje gimdavo daugiau nei 100 vaikų, didesnėse – daugiau nei 300. O dabar per visą rajoną vargiai sukrapštomas 100. Stebėtina, kad yra dar tiek mokyklų. Na, o gimdymo namai (Akušerijos skyrius) Ignalinoje jau ir uždaryti.

Noriu pradedantiems pateikti keletą patarimų ir pakalbėti apie problemas, kurios atsiranda šiame darbe.

1. Informacijos rinkimas. Informaciją galime rinkti iš gyvų senolių, kapų paminklų, istorijos archyve, internete.

2. Techninės priemonės. Genealoginį medį galima sudaryti naudojant kompiuterines programas arba viską išdėstant popieriuje,  papildant nuotraukomis ir schemomis, kurių keletą pateiksiu.

3. Kalba. Archyve informacija pateikiama lotyniškai, lenkiškai, rusiškai, lietuviškai. Čia reikia įprasti, nes rusų kalboje buvo truputį kitoks raidynas. Žinant, kur tekste paprastai pateikiama informacija apie gimimus, santuokas ir mirtis, galima apeiti kalbos nežinojimą, išmokstant tik pagrindinius terminus. Jei giminaičiai nebuvo bajorai, tai geriausiu atveju surinksite informaciją nuo 1700 metų. Patikima informacija yra nuo 1830 m., kada į bažnytines metrikas buvo įrašoma daug daugiau informacijos (nurodomi ir giminystės ryšiai).

4. Įrašai. Jei tai buvo bajorai, tai būdami laisvi žmonės, jie galėjo keliauti ir keisti gyvenamo vietą. Dauguma buvo baudžiauninkai ir gyveno pakankamai sėsliai. Mirimai ir gimimai buvo fiksuojami parapijų knygose pagal gyvenamą vietą, o santuoka – pagal jaunosios gyvenamą vietą. Registracija vyko tik bažnyčiose, o valstybės įstaigose pradėta tik po 1920 m. Tad Palūšės parapijos knygose nerasit sentikių, „cicilikų“ ir kitų tikėjimų žmonių. Vykdavo gyventojų ir parapijiečių surašymai. Mūsų kraštas yra 1720 m. Daugėliškio dvaro turto surašyme ir 1795 m. visos Rusijos gyventojų surašyme.

5. Vietovių rašymas. Esamos ir buvusios dažnai skiriasi. Daug jų išnyko. Daugelis kaimo pavadinimų surišti su ten gyvenusiais pirmaisiais gyventojais. Štai Medeišių kaime gyveno viena mano protėvių šaka, kurie po 1708–1710 m. maro išsikėlė į Bėčionis, nes čia buvo daug laisvos žemės. Zuikų kaime gyveno Zuika, Sabališkės – Sobolevskiai, Baušiškėse – Baušiai ir t. t. Yra vertimai, yra ir tarminiai pavadinimai. Tai Zakamionka – Antakmenė, Ažušilė – Užušilė – Zaborci, Petravas – Petriškė ir t. t.

6. Pavardžių rašymas. Yra atvejų, kai keičiamos tik kai kurios raidės arba pritaikoma prie tam tikros valstybės kalbos. Būna, kad atsiranda nesuprantamos kilmės pavardė. Tai Zabulis–Dabulevičius–Zabolevičius–Zabalevičius, Rutkauskas–Rutkėnas, Rapnikas–Ropė, Urbanavičius–Kovalčiukas, Lazauskas–Karklas, Juodgalvis–Černogolovij, Vaickus–Smigieckis, Kirka–Vaičiukas, Rastinis–Raistenis, Lunys–Luneckas, Zariūnas–Ozarinskas–Zarinskas ir t. t.

7. Datos. 90 nuošimčių atvejų datos pateikiamos klaidingai. Dauguma žmonių buvo beraščiai. Prisimenu, kai net po 1950 m. buvo daug žmonių, kurie pasirašinėjo kryžiukais. Šiaip pagal metrikas susidaro nuomonė, kad raštas į mūsų kraštą aktyviau pradėjo ateiti po 1922 m. Tas pats tinka ir daugumai plikbajorių. Štai 1933 m. Strigailiškyje mirė Jonas Čeponis, kuris turėjo 105-erius metus. Pagal kitus, tikslesnius dokumentus, jam buvo ne daugiau kaip 92-eji. Atrodo, kad ir dauguma senesnių paminklų yra su netiksliomis datomis. Net turtingiausio Palūšės parapijos dvarininko Bortkevičiaus šeimoje.

8. Tautų kraustymasis. Iki 1710 m. mūsų krašte sutinkamos beveik tik lietuviškos pavardės. Po maro, kada išliko tik penktadalis vietinių gyventojų, žmonės į šias vietas plūstelėjo iš Lenkijos ir Baltarusijos. Kartais jie atsinešdavo net savo kaimų pavadinimus (Novosiolki, Bojari, Noviki ir kt.). Vėliau buvo didelė banga sentikių ir žydų iš Rusijos. Dauguma sentikių buvo laisvi žmonės. Pradžioje jie kūrėsi visur, vėliau juos sukėlė į slaviškus kaimus. 1860–1865 m. geležinkelio statyboje dalyvavo daug užsieniečių. Gal nuo 1812 m. karo ar geležinkelio statybos atsirado prancūziškos pavardės Voldemaras, Hugo, Ševalje. Jos yra ir dabar. Po 1920 m. atvyko daug lenkų valdininkų. Daugiausia jų įsikūrė Ignalinoje. Na, o po 1939 m. atsirado daug rusiškų pavardžių, taip pat atvyko lietuviai valdininkai iš kitų Lietuvos vietų. Pradėjo nykti ir didieji seni miesteliai ir kaimai: Mielagėnai, Daugėliškis, Tverečius, Rimšė, Maksimonys, Antagavė, Girminiai, Bėčiūnai, Strigailiškis. Dabar žmonės keliauja visur ir jų kelius susekti giminių medžiuose darosi vis sunkiau.

9. Darbo trukmė. Mūsų krašte yra pavardžių, kurių medžius, intensyviai dirbant, galima sudaryti per 5–6 mėnesius. Tai Baušys, Bielinis, Bilkis, Butrimas, Cicėnas, Čaikauskas, Čeponis, Čepulis, Daubaras, Drūteika, Dubaka, Juodagalvis, Juršėnas, Gaidelis, Grušnys, Karaliūnas, Kirka, Kugauda, Mačiulis, Martinkėnas, Medeišis, Milašius, Misiūnas, Rimšelis, Rutkauskas, Šiaudinis, Vaickus, Velička, Zabulevičius, Zariūnas, Žebrauskas ir kiti. Sudėtinga su tais, kurie gyveno Dūkšto, Rimšės parapijose. Jų dokumentai iškeliavo į Baltarusiją. Savo archyve iš 1700–1940 m. laikotarpio turiu 864 Čeponių gimimo datas. O kur dar jų žmonos ir šeimos? Manau, kad tai tik trečdalis visų gimimo datų. Dar gausiau Cicėnų. Atsiranda sistematizavimo problema. Dažnai tie patys žmonės vadinami skirtingais vardais ir pavardėmis. Yra panašūs, kaip Marija–Magdalena–Mariana–Malgožata, Juozas–Osipas–Juzefas, Jurijus–Jerzy–Georgijus, Motiejus–Mataušas–Matas, Tomas–Tomašas–Tamošius. Bet kartais atsiranda kito žmogaus pavardė ir vardas, vyro ir moters pavardės sukeičiamos vietomis.

10. Emocijos. Renkant informaciją, susiduriu su žmonių gyvenimais, jų istorijomis. Tai lyg gero romano skaitymas. Siūlyčiau visiems, nežiūrint amžiaus, bandyti surašyti, ką žino patys ir jų tėvai. Tą visada galėsit perduoti vaikams, kurie pratęs Jūsų darbą. Naudojant kompiuterines programas, galima surašyti šeimų istorijas, iliustruojant esamomis nuotraukomis. Visa tai išspausdinus ir įrišus, gauname puikiausias knygas. Ateina laikas, kai savęs klausi: kodėl nepaklausiau savo senelių apie jų senelius ir jų gyvenimą. Kada surandi žmones, kurie daug atsimena, reikia iš jų semtis tas žinias, nes metai kiti – ir nelieka tų istorijos šaltinių.

11. Schemos. Pateiksiu keletą paprastų schemų medžio sudarymui. Tai asmuo–tėvai–seneliai–proseneliai–proproseneliai.

Entuziastams linkiu sėkmės!