Įspėjamasis streikas, kurio metu Mokytojai nedirbo dvi valandas, įvyko. Jame dalyvavo beveik pusė šalies Mokytojų.  

Teisę streikuoti mums suteikia Konstitucija. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius streiką laiko sutartinių įsipareigojimų sulaužymu, mat sudarius darbo sutartį, įsipareigojama atlikti tam tikrą darbą už tam tikrą atlyginimą. Negalima nei nustoti mokėti atlyginimą, nei nustoti dirbti. Deja, nenorima pastebėti, kad pasirašęs Darbo sutartį Mokytojas gauna kasmet peržiūrimą darbo krūvį ir neretai mažėjantį atlyginimą, nors atliekamo darbo apimtis kasmet didėja, priklausomai nuo nesibaigiančio valdžios atstovų biurokratizmo. Tokiu būdu faktas yra tas, kad ne Mokytojai, o valdžia laužo sutartinius įsipareigojimus. O streikas yra tik netinkamo valdžios požiūrio į švietimo problemas pasekmė.

Pagrindinis Mokytojų reikalavimas – išsaugoti nedideles kaimo ar miestelių mokyklas. Prieš 11 metų įvesta mokinio krepšelio, iš kurio atlyginimą gauna ir Mokytojai, sistema išsikreipė. Kaimuose, kur gyvena mažiau mokinių, mokyklos pasmerktos uždarymui, nes nesurenka krepšelių.

Kitas Mokytojų reikalavimas – įvesti minimalią 18 kontaktinių valandų pedagoginę normą. Ji turėtų apsaugoti mokytojus nuo per didelio turimų pamokų skaičiaus apkarpymo, kadangi kiekvienų mokslo metų pradžioje Mokytojams perskirstomas darbo krūvis ir dėl to keičiamas atlyginimas tik stiprina nesaugumo jausmą.  

Taigi, Mokytojai galų gale nusprendė garsiai išsakyti susirūpinimą ne tik savo socialinėmis garantijomis, bet ir visos Lietuvos ateitimi. O ką daro valdžia?

Prezidentė ragino pedagogų profesines sąjungas ir politikus sėsti prie derybų stalo. Jos pozicija, kad mokytojų reikalavimus bus labai sunku įgyvendinti, ypač kai mažėja mokinių ir didėja emigracija, neturi jokios reikšmės, nes jokio konkretaus ir realaus pasiūlymo, kaip sustabdyti kone dvidešimt metų besitęsiančią emigraciją ir padidinti mokinių skaičių, nei ji pati, nei kiti politikai nepateikia. Ar ne Prezidentė ir Vyriausybė turėtų sėsti prie stalo ir ieškoti išeities, kad tauta neišnyktų? O Prezidentės teiginys, kad problemos turi būti sprendžiamos „dialogo forma, o ne gatvėje“, deja, eilinį kartą parodo, kad ji nežino realios padėties – streiko metu Mokytojai nėjo iš darbo vietos ir tuščiai nestovėjo gatvėse su plakatais. Iš tikrųjų jie visi dirbo – tik vietoje pamokų vaikus užėmė kita, pačia įvairiausia pedagogine veikla.

Švietimo ir mokslo ministerija viešina savo stengimąsi atsižvelgti į mokytojų reikalavimus: sudarytos darbo grupės, specialiai tam atsirado talkinimo (taikymo) komisija. Tačiau iš patirties žinome, kad įvairiausių komisijų sudarymas – tik laiko gaišinimas. Pats ministras G. Steponavičius atkreipė dėmesį, kad ministerijos prioritetas – mokytojų kvalifikacija ir jų profesionalus pasirengimas. Taigi, vietoje Mokytojų reikalavimų supratimo ir įsiklausymo – papildomi uždaviniai. Logiška, kai žinai, kad geriausia gynyba – puolimas. Kažin, ar šie ministro žodžiai nereiškia, kad pedagogus ruošiantys universitetai ir kolegijos gali nusiimti atsakomybę dėl ruošiamų specialistų kvalifikacijos? Iš tikrųjų save gerbiantis Mokytojas, patyręs, kad jo darbo rezultatai blogi, keičia darbą. Prievarta Mokytoją galima raginti atestuotis tik tuo atveju, jei pateikiama Mokytojo blogo darbo įrodymų. Todėl pirmiausia labai kruopščiai turi būti atestuoti visi, kurie rengiasi atestuoti Mokytojus ir vertinti jų kvalifikaciją. Pedagogų streiko išvakarėse Ministras streiką vadino „triuku“ ir išreiškė tikėjimą, kad mokytojai neužklius už „politizuoto kabliuko“, prasidėjusio prieš rinkimus. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne prieš tris ar ketverius metus, o 2011 m. pabaigoje ir šių metų pradžioje Mokytojai „savo noru“ buvo varomi nemokamų atostogų, tik dabar Mokytojai informuoti, kad 2012 m. rugsėjį nebus iš ko mokėti atlyginimų. Taigi, sunku sutikti, kad streiku norima tik papolitikuoti.

Beje, jau minėtas Remigijus Šimašius sutinka, kad mokytojai dirba daug ir sunkiai, o uždirba nedaug, ir turėtų uždirbti daugiau. Tačiau jis įsitikinęs, kad tikrąją mokytojų nuomonę dėl atlyginimų ir tikrąją padėti parodo ne streikas, o tai, kiek gerų mokytojų palieka mokyklą ir išeina dirbti kitur. Sunku būtų įsivaizduoti sarkastiškesnį požiūrį ir patikėti, kad valdžia tik siekia ir laukia, kol Mokytojai išeis dirbti kitur. Deja, tada ieškoti jų ir grąžinti į mokyklas bus per vėlu, gal ir nebeįmanoma. Mažėja mokinių, neliks mokytojų. Kas liks Lietuvoje? Seimo nariai? Vyriausybės nariai? Prezidentė? Tik kam jie bevadovaus?  

Ignalinos rajone „streikavo“ kelios mokyklos. „Streikavo“ rašau kabutėse, kadangi visi Mokytojai dirbo – kas sporto salėse, kas bibliotekose, kas skaityklose, klasėse ir pan. O Mokytojų reikalavimai – iš tikrųjų teisėti ir rodantys, kad būtina skubiai imtis priemonių prieš mokyklų uždarymą ir Mokytojų varymą iš Lietuvos.

Mūsų rajone kaimų mokyklos neišvengiamai uždaromos, kadangi dėl mažo vaikų skaičiaus, atsižvelgiant į mokinio krepšelį, jos lieka be finansavimo. Vaikai, norintys tęsti mokslus, priversti važiuoti į dideles mokyklas. Mūsų vaikams, ypač mažiesiems, tai sukelia sunkumų. Čia svarbu ne tik tai, kad vaikai priversti keltis 5–6 valandą ryto. Turint galvoje „gerą“ Ignalinos rajono autobusų parko susisiekimo paslaugų teikimą, apskritai norisi verkti. 

Ignalinos rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, seniūnijai, bibliotekai, seklyčiai, galiausiai pačiam kaimui mokykla yra tam tikras išlikimo garantas. O mažinant mokyklų skaičių nenorom imi abejoti ir ugdymo kokybe, nes didelių mokyklų (gimnazijų) didelėse klasėse mokyti, mokytis ir išmokti yra žymiai sunkiau.

Nuoširdžiai palaikau visų streikuojančių mūsų rajono Mokytojų siekį garsiai pasakyti, kad Mokytojas – taip pat Žmogus. Žmogus, turintis teisę ne tik dirbti (atlikdamas ir mokytojo, ir  auklėtojo, ir renginių organizatoriaus, ir projektų rengėjo bei vykdytojo, ir mokinių rėmėjo mokymo priemonėmis, ir šimtų dokumentų pildytojo, ir galiausiai supratingo draugo funkcijas), bet ir uždirbti. Nežiūrint į sumažėjusį mokyklų finansavimą, į tai, kad Mokytojai mažiau uždirba, būtina pedagoginė veikla tebevyksta: nė viena mokykla neatsisakė būrelių, įvairiausių renginių, tebedirba ir klasių auklėtojai, tačiau viskas – už „ačiū“. Nepamirškime, kad Mokytojas – taip pat ir mama ar tėvas, turintis išmaitinti savo šeimą, išleisti vaiką studijuoti. Tačiau kaip, turint skylėtą ir kasmet besikeičiantį šeimos biudžetą, aukštąjį išsilavinimą turintys ir nuolatos besimokantys bei keliantys kvalifikaciją mokykloje dirbantys mama ar tėvas gali įtikinti besimokantį (studijuojantį) sūnų ar dukrą, kad išsilavinimas – svarbiausias dalykas žmogaus formavimuisi, jo ateičiai?

Šiandien vis garsiau kalbame apie pilietinę visuomenę, kuri turi prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą ir sprendimus. Kaltiname tautą, kad ji neaktyvi ir netinkamai balsuoja (ar nebalsuoja, ar „tyčia“ balsuoja už bet ką) renkant savivaldybių tarybas, Parlamentą, Prezidentą. Esu įsitikinusi, kad šis Mokytojų streikas – rimta pilietinė pozicija ir savo atsakomybės prieš visuomenę įrodymas. Mokytojai, inteligentija visais tautai sunkiais laikais buvo stiprybės ir ištikimybės simbolis. Todėl elgtis taip, tarsi jie būtų nereikalingi ar netinkami dirbti ir uždirbti savo šalyje, yra nusikaltimas. Kviečiu visus bent morališkai palaikyti mūsų rajono Mokytojų siekį rimtai spręsti visos Lietuvos švietimo problemas.