Skip to content

Be prietarų ir iliuzijų

Jonas BALTAKIS

Praėjusį šeštadienį Ignalinos AE regiono viešųjų paslaugų verslo centro konferencijų salėje buvo anšlagas. Paskaitą „Fitoterapija onkologijoje ir kasdieniniame gyvenime“ skaitė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto docentas, gydytojas–fitoterapeutas, kraštietis (gimęs ir augęs Čižiškiuose, šalia Ceikinių) Juozas Ruolia. Tarp klausytojų buvo ir nemažai Ignalinos gydytojų ir vaistininkų, kurie taip pat klausėsi, klausinėjo, užsirašinėjo.

Sunkus kelias į mediciną

Svečias sakė, kad gydytoju tapti jis svajojo nuo vaikystės, tačiau jo, dabar vieno iš nedaugelio Europoje fitoonkologų, kelias prie daugelio žmonių stebuklingomis laikomų žolelių prasidėjo labai seniai. Ne tik mama, bet ir senelė buvo žolininkės, tad mediciną pradėjusiam studijuoti vaikinui jos neatrodė tokios egzotiškos, kaip daugeliui jo bendraamžių, pripratusių gydytis tik cheminiais vaistais.

Tačiau Vilniaus universitete jis studijavo neilgai, tuomet būsimam gydytojui atsisakius stoti į komjaunimą, o J. Ruolia tai padarė dėl tikėjimo, buvo neatleistina. Taip tiesiai išmesti iš universiteto buvo nepatogu, tad jį, jauną žmogų, „susargdino“ išsėtine skleroze. Ta liga, kuria jis ir pats buvo patikėjęs, paskatino jį kreiptis į Žvėryne dirbusią vaistininkę O. Baranauskienę, kuri gamindavo 20 žolelių mišinį. Ne tik gydėsi jomis, bet ir kiek galėdamas studijavo jų poveikį.

 „Ėmiau ir pasveikau, nes išties tai juk nesirgau“, – tarsteli gydytojas, tuomet priverstas kitaip siekti medicinos išsilavinimo. Įstojo į Kauno medicinos mokyklą, tapo felčeriu, o vėliau išvyko studijuoti į Krasnojarską, kur baigė biologijos ir fitoterapijos studijas.

Dabar pacientai laiko jį stebukladariu ir tikina, kad sveiksta ne tik nuo žolelių, bet ir nuo jo paties. Per metus jis priima 1,5 tūkst. pacientų, o kartotekoje jų yra net 10 tūkst. Gydymas vaistažolėmis unikalus tuo, kad jų veikliosios medžiagos biologiniu požiūriu į organizmą įeina kaip savos, ne kaip antigenai. J. Ruolia pasižymi dar ir tuo, kad nė viena žole negydo, jei neranda apie ją moksliškai pagrįstų tyrimų.

Alternatyvioji medicina – jau legali

Pasak jo, fitoterapija buvo ilgai cheminių vaistų nustumta, apšnerkšta, paniekinta. Tik pernai liepos 9 d. Vyriausybės sprendimu alternatyvi medicina buvo legalizuota, Vilniuje įkurti natūralios medicinos rūmai, kai, tarkime, JAV panašūs centrai veikia jau nuo 1992 m. Dabar doc. J. Ruolia dažnai lankosi Rytų šalyse (Vietname, Tailande, Malaizijoje ir kitur), kur susipažįsta su ten nuo senų senovės veikiančias natūralios medicinos centrais, jų veikla ir patirtimi. Daug kuo stebisi. Tarkim, „buvo apakęs“, kai Tailando vienuoliai, prieš nuskindami bet kurią vaistažolę, atsiprašo žolės dvasios.

Dvasinis pradas medicinoje labai svarbus. „Jei užklumpa nelaimės, stresai – kalbėkimės su savo siela, klauskime jos – kodėl man pasiųsti tokie išbandymai“, – sakė J. Ruolia.

Jis dirba viena linkme – kaip apsisaugoti nuo pirminio vėžio ir ką daryti (jam ištikus), kad jis po gydymo nepasikartotų. Vėžys užklumpa, kai nusilpsta organizmas ir jį saugantis imunitetas. O imunitetas 70 proc. priklauso nuo žarnyno veiklos. Ši tiesiogiai priklauso nuo mitybos, o ji, deja, pasak J. Ruolios, dažnai pasibaisėtinai bloga. „Mes ne valgom, o ryjam. Kemšam mėsą, duoną, bulvių košę. O kur daržovės, žalumynai? Be jų nesuvirškintas maistas patenka į žarnyną, o tai jau signalas vėžiui. O reikia tiek nedaug. Jei jau be mėsos negalite apsieiti, tuomet valgykite taip – kąsnis mėsos, kąsnis daržovių. Be duonos ir bulvių košės“, – teigė svečias.

Paskaitos metu J. Ruolia paneigė daug mitų. Tarp jų ir dažnai girdimą teiginį, kad dėl buvusios atominės elektrinės, susirgimų skaičius Ignalinos rajone didesnis, nei kitur Lietuvoje, kad surinktos vaistažolės rajono teritorijoje labai užterštos ir pan. Svečias sakė, kad jis seka situaciją ir niekada nepastebėjo, kad sergamumas rajone kaip nors išsiskirtų iš kitų rajonų. Kas dėl vaistažolių, tai jų negalima rinkti šalia kelių ir geležinkelio (maždaug 500 m atstumu) ir atominės elektrinės apylinkėse. O jo surinktos vaistažolės rajone buvo išsiųstos tirti net į JAV. Ten patvirtinta, kad tarša net nesiekia leistinų normų.

O dabar išsamiau apie paskaitą.

Po paskaitų vieną iš nedaugelio Europoje fitoonkologų visada apspinta žmonės, prašantys patarti, paaiškinti.
„Žolelių nuo pirminio vėžio nėra“

Taip iškart išsklaido bet kokias iliuzijas J. Ruolia. Tai reiškia, kad nėra jokios prasmės pas jį važiuoti konsultuotis prieš operaciją ar chemoterapijos kursą. Mat jokios žolelių veiklios medžiagos negali pasiekti naviko, kuris yra apsuptas didžiulio kiekio imuninių ląstelių ir vandens, kuriuo organizmas tikisi išplauti suvėžėjusias ląsteles.

Organizmas turi savą kontrolės ir sveikatos gynybos sistemą, kuri daugeliu atvejų susidoroja su vėžinėmis ląstelėmis žmogui to net nenujaučiant. Skamba baisiai, tačiau tų vėžinių ląstelių kartkartėmis turi kiekvienas organizmas. Imuninė sistema kovai su jomis sukelia ląsteles – karius ir jos „sugaudo“ pakitusiąsias.

Tik tuomet, kai imuninė sistema nusilpusi, pakitusios ląstelės gali supiktybėti, o žmogaus apsauginė sistema, izoliavusi jas, neleidžia prie jų prieiti niekam, taip pat ir vaistingosioms medžiagoms. Todėl gelbsti tik chirurgo skalpelis, chemija ir spinduliavimas, kurie sunaikina bent jau daugelį piktybinių ląstelių. Tačiau viena kita gali likti, todėl ir liga gali atsinaujinti. Norint to išvengti, būtina bent penkerius metus stebėti pacientą, o ir žolelės, tinkama mityba, vitaminai bei kiti organizmui naudingi dalykai tuomet jau gali padėti.

„Jei žmogus per dieną išgeria bent litrą gryno vandens, atstojančio pusę litro lašelinės, vėžinėms ląstelems beveik neįmanoma įsitvirtinti organizme“, – niūrias mintis išsklaido J. Ruolia ir gurkšteli vandens, kurio įsipila iš plastikinio butelio.

Organizmo imunitetas gali įveikti pavienes piktybines ląsteles, tačiau jas ne visada pavyksta atpažinti, jam pagelbėti gali nuodingųjų medžiagų – alkoloidų ir fenolinių junginių turinčios vaistažolės: ugniažolės, žiemės, sidabražolės, alijošius, vėdrynai, grikiai, bijūnai, vilkdalgiai.

Kai į organizmą pakliūva nuodingųjų medžiagų, jis stengiasi šių medžiagų atsikratyti. Dalis jų pašalinama, tačiau dalis kaupiasi vadinamuosiuose balastiniuose sandėliuose. Tokie sandėliai ir yra vėžinės ląstelės. Kai nuodingųjų medžiagų vėžinėse ląstelėse prisikaupia daug, sutrinka jų medžiagų apykaita, dalijimasis, organizmo imunitetas jas atpažįsta ir sunaikina. Taip veikia nuodingosios ir fenolinių junginių turinčios vaistažolės. Tačiau kai kurios jų veikliųjų medžiagų turi labai daug, gali paveikti net kepenų veiklą, tad su jomis reikia elgtis labai atsargiai.

Paklausyti docento paskaitos praėjusį šeštadienį susirinko pilna salė ignaliniečių.
Žolelių daug, tinkamų – mažai

„Vaistažolės gali būti kenksmingos, todėl jų dozavimas, proporcijos yra ne toks jau paprastas dalykas, jis priklauso nuo konkretaus žmogaus, tad su niekuo nepasitarus nereikėtų ekspermentuoti net su nenuodingomis vaistažolėmis. Jei nėra galimybės pasitarti su gydytoju, reikėtų pasikalbėti su vaistininku, nes tarp jų yra labai daug išmanančiųjų apie vaistažoles“, – sako J. Ruolia.

Jei kam labai neramu, norisi profilaktiškai gerti ugniažolių arbatos, tai reikėtų du šaukštus ugniažolių žolės su kotais ir lapais užplikyti litru verdančio vandens, palaikyti valandą termose ir išgerti per dieną. Tokią arbatą profilaktiškai galima gerti ir vieną savaitę. Jau yra pagamintų ir saugaus dozavimo preparatų su ugniažolėmis. Tai hepatofalkas, „Lidonium“.

„Aš per savo 20 metų praktiką bei bendradarbiaudamas su Kijevo ir Šveicarijos mokslininkais išbandžiau 650 žolelių mišinių ir tik 7 jų pasiteisino, gydant nuo vėžio pasikartojimo. Vienas jų – „Lidonium“ jau yra įregistruotyas, ateityje bus dar 6. tai pramoniniu būdu gaminami mišinių ekstraktai, milteliai, tabletės, kurių bus galima įsigyti vaistinėse“, – apie netolimą ateitį, suteikiančią vilčių daugybei onkologinių ligonių, pasakoja J. Ruolia.

Tiesa ir mitai

„Vanduo gali būti iš parduotuvės, šaltinių, filtruotas, tačiau iš vandentiekio geriau nevirinto negerti. Vamzdynuose yra teršalų, be to, vandenvietėse jis būna kuo nors, chemija ar spinduliais, apdorotas“, – gurkšnodamas vandenį komentuoja pašnekovas.

Ir griauna dar vieną mitą – apie gydomąjį sulčių poveikį. Ypač perspėja dėl želmenų sulčių, kurios onkologiniams ligoniams yra net žalingos. Pasirodo, daigintuose grūduose, ypač želmenų sultyse, yra žmogaus organizmui netinkančių medžiagų grūdų augimo hormonų, kurie, patekę į organizmą, skatina visų rūšių ląstelių dalijimąsi 10–15 kartų greičiau nei paprastai. Šie fermentai yra itin galingas organizmo stimuliatorius. Vėžinės ląstelės dalytis pradeda daug greičiau. Juk po keturiasdešimties metų beveik visi žmonės turi kraujyje migruojančių vėžinių ląstelių.

Pašalinus piktybinį naviką, net nevertėtų gerti šviežiai spaustų grynų sulčių. Mat nauji navikų telkiniai iš pradžių nėra „prikibę“ prie kraujagyslių ir maitinasi savarankiškai visu savo paviršiumi. Per 2–3 metus piktybinių ląstelių telkiniai išdidėja ir atsiranda naujas navikas. Jei piktybinių ląstelių nemaitintume maistingomis sultimis, o, pavyzdžiui, kartkartėmis išgertume ugniažolių arbatos, vėžiniai procesai užtruktų daug ilgiau arba visai nesivystytų.

Negiria J. Ruolia ir sulčių mišinių (morkų, burokėlių ir obuolių arba burokėlių, alijošiaus ir morkų), nes mišiniuose susidaro naujų junginių, kurie be reikalo apkrauna kepenis. Sultis reikia gerti atskirai. Kartais vienokiais, kartais kitokias, jose yra vitaminų ir mikroelementų, tačiau jos nėra vaistai.

Autoriaus nuotraukos.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *