Dar sausio mėnesį Vytauto Landsbergio fondas paskelbė Rytų Lietuvos mokykloms meninės raiškos programų konkursą „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“, skirtą Kovo 11-ajai. Tarp trisdešimt devynių ugdymo įstaigų, pareiškusių ketinimą dalyvauti, buvome ir mes, Didžiasalio „Ryto“ vidurinė mokykla.

Vienas iš konkurso tikslų – atskleisti dalyvių gebėjimą scenoje perteikti Lietuvos kultūros paveldą, o tarp vertinimo kriterijų – gimtojo krašto gamtos, istorijos ir etninės kultūros atspindžiai. Užmojus ribojo programos trukmė: 8–10 minučių, tačiau žanras nereglamentuojamas, mokiniai į amžiaus grupes neskirstomi, dalyvių skaičius neribojamas (tiesa, jį natūraliai apribojo mokyklinis autobusas).

Kadangi dalyvių susidarė daug, jie buvo suskirstyti į tris grupes regioniniam turui. Mes, vieninteliai Ignalinos r. atstovai, patekome į antrąją grupę. Pasirodymas vyko jaukioje ir svetingoje Švenčionių r. Pabradės „Ryto“ gimnazijoje. Čia susirinko vienuolika mokyklų: viena iš Širvintų rajono, trys iš Trakų rajono ir net šešios iš Švenčionių rajono.

Puikiai organizuotame konkurse pasirodymus vertino itin garbi komisija, vadovaujama pačios Veronikos Povilionienės. Čia, šalia patyrusių Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos pedagogių bei Mokytojų namų darbuotojo, buvo ir visiems gerai pažįstamas aktorius Giedrius Arbačiauskas. Dalyvių pasirodymus stebėjo gausus būrys žinomų Rytų Lietuvos švietimo bei kultūros veikėjų, o įžanginę kalbą pasakė pati fondo pirmininkė Gražina Landsbergienė, padėkojusi Amerikos lietuviams, parėmusiems šį konkursą.

Renginys neprailgo. Mokyklos lenkė viena kitą pasirodymų įvairove: vieni išsiskyrė puikiais dainininkais, kiti – muzikos instrumentų įvairove, treti – puikiais skaitovais. Mūsų mokyklos programa „Žodžiai iš paribio“ rėmėsi autentika: savo krašto dainomis, pasakojimais, žaidimais. Programą papildė mokytojo Stasio Keraičio parengta kompiuterinė pateiktis apie ryčiausią Lietuvos pakraštį. Pasirodyme, kurį rengė šių eilučių autorė ir mokytoja Aldona Misiūnienė, dalyvavo grupė pastarosios mokomų antrokų ir vienuoliktokų bei dvyliktokų pulkelis.

Džiaugėmės, kad mūsų ugdytiniai šauniai atskleidė tai, ką buvome sumanę, ir patys liko patenkinti savo pasirodymu.

Kai vyko renginio aptarimas, visais buvo pasidžiaugta, visi pagirti, visos mokyklos gavo padėkos raštus ir dovanėlių moksleiviams. Vietos nebuvo skirstomos, nes dar viena grupė susitiks Šalčininkuose. Visais pasirodymais ir bendra šaunia, geranoriška renginio atmosfera labai džiaugėsi V. Povilionienė. Jai antrino G. Arbačiauskas, gėrėjęsis iš mokinių trykštančia skaidria, gyvybinga energija. O labiausiai visiems patiko bendro dainavimo džiaugsmas, kai apie pora šimtų jaunų žmonių traukė liaudies dainas kartu su Veronika.

Taigi grįžome laimingi, pabuvę tarp bendraminčių, patikėję, kad tai, ką darome, yra reikalinga. O mes, mokytojai, nepaprastai džiaugiamės, turėdami šitokių šaunių mokinių, kurie negaili savo laiko ir energijos tokiems darbams, per kuriuos auga ir tobulėja dvasia.