Šiemet sukanka 100 metų, kai 1912 m. naktį iš balandžio 14 į 15 d. šiaurės Atlante, susidūręs su ledkalniu, paskendo tuomet nepaskandinamu vadintas „Titaniko“ laivas. Jis į ledkalnį atsitrenkė 23.40 vakaro, o perlūžęs į dvi dalis, po vandeniu dingo 2.20 val. Ledkalnis dešiniojo laivo borto apačioje pramušė 90 m skersmens skylę, pažeisdamas iškart penkis hermetiškus skyrius. „Titanike“ buvo 891 komandos narys ir 1316 keleivių. Per katastrofą išsigelbėjo tik 705 žmonės – mažiau negu trečdalis keleivių ir komandos narių. Tarp jų buvo 338 vyrai, 316 moterų ir 51 vaikas. Žuvo apie 1500 žmonių. Tik dabar, praėjus visam amžiui, viešumon iškilo žinia, kad „Titaniku“ į Ameriką tuomet plaukė ir žuvo ir trys lietuviai.

Šaltkalvis iš Ignalinos

Ne lietuviai, o užsieniečiai sukaupė daugiausia informacijos apie mus dominantį „Titaniko“ keleivį – 22-ejų žydą šaltkalvį Eliezerą Gilinskį iš Ignalinos. Iki Antrojo pasaulinio karo Ignalinoje išties gyveno Gilinskių šeima, ją dar atsimena dabartiniai vyriausieji Ignalinos gyventojai. Per karą Rimšėnuose (Vidiškių sen.), vėliau Ignalinoje gyvenusi Marija Juodagalvytė-Kisielienė slėpė ir išgelbėjo vieną žydą, taip pat Gilinskį. Greičiausiai jis buvo iš tos pačios giminės. 

Lietuvos žydas Gilinskis, pasak vienų šaltinių, į Čikagą plaukė dalyvauti brolio vestuvėse (jis pats buvo nevedęs, turėjo seserį ir keturis brolius). Kitais duomenimis, Eliezeras paliko Lietuvą, stengdamasis išvengti savo tėvo, tarnavusio caro armijoje 25-erius metus, likimo (1912 m. tarnybos trukmė buvo jau 12 metų). Šeimos narių („Encyclopedia Titanica“ kaip šaltinį mini Gilinskio sūnėną Nataną Šapiro) teigimu, Elizeras Lietuvoje buvo persekiojamas dėl tarnybos vengimo, slapstėsi, o vėliau pabėgo į Angliją pas ten gyvenusį vieną iš brolių. Yra ir kitų išvykimo versijų, taip pat žinoma ir tai, kad Eliezeras… dirbo „Titanike“, buvo vienas iš komandos narių. 

Kai kūnas buvo iškeltas iš vandens, 1912-ųjų balandžio 10 d. į „Titaniką“ Southamptone įlipusiam 22-ejų metų šaltkalviui iš Ignalinos E. Gilinskiui buvo užpildyta tokia identifikavimo kortelė: „Kūnas Nr. 47. Vyras. Amžius – apie 30 metų. Plaukai − tamsūs. Apranga – pilkas paltas, liemenė, kelnės, žali marškiniai. Daiktai – nuotraukos; bilietai; 5 dolerių sąskaita; bagažo draudimas; 12 svarų sterlingų, 60 centų, 4 pensai; raktai; piniginė; anglų kalbos pradžiamokslis. Trečios klasės bilietas Nr. 14973. Vardas – Leslie Gelinski“ (kai kuriuose dokumentuose būtent taip rašomas vardas ir pavardė).

E. Gilinskio palaikai į Halifaksą (JAV miestas), kaip kitų ištrauktų nuskendusio laivo aukų, nebuvo nuplukdyti, o palaidoti jūroje. Pasiruošęs pargabenti į krantą kiek įmanoma daugiau „Titaniko“ aukų, atplaukęs laivas katastrofos vietoje buvo prikrautas medinių karstų ir 100 tonų ledo. Kartu su įgula keliavo ir kapelionas. Jo paslaugų prireikė, kai, pristigus balzamavimo skysčio, buvo nuspręsta dalį ištrauktųjų – iš viso 116 kūnų (daugiausia trečios klasės keleivių ir „Titaniko“ įgulos narių) − palaidoti jūroje. Apie 300 kūnų buvo pargabenti į krantą ir palaidoti Halifakso kapinėse. Tad Gilinskio amžinojo poilsio vieta – kartu su „Titaniku“, Atlanto vandenyne maždaug 3775 m gylio gelmėje. Jo tėvams į Ignaliną buvo nusiųsta laivų kompanijos, kuriai priklausė „Titanikas“, skirta 130 svarų sterlingų kompensacija.

Daugiausia informacijos yra išlikę apie antrąjį laivo keleivį, 27-erių kunigą Juozą Montvilą iš Marijampolės, plaukusį „Titaniku“ ir nelaimės akivaizdoje iki paskutinės minutės klausiusį pasmerktųjų išpažinčių. Garsiajame Camerono filme „Titanikas“ grimztančiame laineryje iki paskutinės minutės keleivius raminusio kunigo personažas, kūrybinės grupės teigimu, yra ne lietuvis, o kitas laivu keliavęs anglų kunigas Thomas Bylesas. Tuomet „Titaniku“ plaukė trys kunigai.

Žinoma, kad kunigas plaukė į JAV, tikėdamasis ten tapti pastoriumi, nes caro valdžia už patarnavimus unitams jam buvo uždraudusi vykdyti kunigystę Lietuvoje. Kurį laiką Seinuose J. Montvila dirbo katalikiškuose laikraščiuose, iliustravo spaudos leidinius. Baigęs kelionę „Titaniku“, jis pirmiausia planavo aplankyti savo brolį Petrą (Juozas buvo vyriausias iš aštuonių brolių ir seserų), įsikūrusį Amerikoje prieš penkerius metus. Per kelionę laive E. Gilinskis ir J. Montvila kažin ar buvo susitikę, nes kunigas keliavo antrąja klase, o ignalinietis šaltkalvis – trečiąja. J. Montvilos kapas, ko gero, toks pat, kaip ir E. Gilinskio − Atlanto vandenyno dugnas, nes J. Montvilos kūnas, net jei buvo ištrauktas iš vandens, niekada nebuvo identifikuotas. Galbūt kaip neatpažinta auka jis palaidotas Halifakso kapinėse, galbūt – palaidotas jūroje, o galbūt nugrimzdęs kartu su „Titaniku“. Keleiviai liudijo, kad J. Montvila, kaip ir kiti du „Titaniku“ plaukę kunigai, atsisakė vietos gelbėjimo valtyje, kad galėtų iki paskutinės minutės guosti tragedijos ištiktuosius, klausyti jų išpažinčių.

Kunigo tėvams Kaziui ir Magdalenai bei seneliams kompanija „Titanic Relief Fund“ taip pat pervedė 130 svarų sterlingų kompensaciją.

Trečiojo keleivio – Simo Baniulio – kelionės aplinkybės yra keisčiausios ir paslaptingiausios. Apie jį kokių nors duomenų, išskyrus vardą ir pavardę, nėra. 1912 m. balandžio 14-osios nakties įvykiuose dalyvavo ir ketvirtas lietuvis, pirmasis Lietuvos ir Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas, kuris laivu „Birma“ plaukė „Titanikui“ į pagalbą. Kai „Birma“ iš „Titaniko“ gavo SOS signalą, L. Stulpino laivas nuo „Titaniko“ buvo beveik už 200 km. Kapitonas iš karto liepė sukti laivą į šiaurę ir atsakė „Titanikui“, kad visu greičiu skuba į pagalbą. Iš „Titaniko“ atskriejo padėka. Vėliau, sužinojus, kad „Titaniko“ keleiviais jau rūpinasi į nelaimės vietą atskubėjusi „Carpathia“, „Birma“ susisiekė su ja ir pasiūlė pagalbą. Tačiau jos buvo atsisakyta. „Birma“ įspėjo kitus laivus apie didžiulius vandenyne plūduriuojančius ledkalnius, kad būtų išvengta daugiau tragedijų.

P. S. Rengiant straipsnį, pasinaudota „Encyclopedia Titanica“ bei spaudos pranešimais. Tekstus iš anglų kalbos vertė Paulius Gritėnas.