Kai penktadienio MI rašinys „Titanikas“ pasiglemžė ir tikro ignaliniečio gyvybę“ jau buvo parengtas spaudai, internete netikėtai aptikome interviu anglų kalba su E. Gilinskio sūnėnu Ziska Šapiro (Shapiro), užrašytu Izraelio žurnalisto 1994 m. Pasirodo, kad Z. Šapiro yra vienintelis išlikęs iš savo giminės, kuri buvo karo pradžioje sušaudyta prie Ignalinos. Jis karo pradžioje laiku pasitraukė į Rytus, tarnavo Raudonojoje armijoje, tris kartus buvo sužeistas, dalyvavo Kursko mūšyje, apdovanotas ordinais ir medaliais.

Grįžo į Ignaliną, bet negalėjo susitaikyti su našta, kad čia žuvo visa jo šeima, tad po savaitės išvyko ir įsidarbino kirpėju… Pabradėje, kur gyveno maždaug iki 2002 m. Kaip MI patvirtino Pabradės seniūnijoje, Z. Šapiro mirė prieš 10 metų. Kirpėju jis nuo 1932 m. iki karo dirbo Ignalinoje. Kaip pats sako, buvo vienintelis Pabradės žydas, kalbėjo aštuoniomis kalbomis.

Šiandien spausdiname jo pasakojimo apie XX a. pradžioje jo šeimą ištikusią tragediją įdomiausias ištraukas ir visai netikėtus jau ankstesniuose numeriuose papasakotos istorijos posūkius, jos naujus faktus.

Ignalinietis –  „Titaniko“ komandos narys

„Po nepavykusios 1905 m. revoliucijos dvi šeimos: mano tėvo – Šapiro, ir mano mamos – Gilinskių, nusprendė, kad šiame krašte laikai niekada nebus ramūs. Mes turėjom išvykti į Ameriką, aukso šalį. Bet kaip? Tais laikais formulė buvo tokia. Išrenkamas gabiausias šeimos vyras ir siunčiamas ten pirmas. Kai tik jis ten „įsikabina“ ir praturtėja, o kažką sugebantis Amerikoje būtinai praturtės, kartu pasiima ir visą šeimą,. Ir ką jie išsiuntė? Mano dėdę – Eliezerą.

Jis buvo šaltkalvystės meistras, išradęs spyną, neatrakinamą metaliniu krapštuku, ir pritaikęs išradimą vietiniuose carinės Rusijos regionuose. Bet jaunojo šaltkalvio uždarbio užteko tik kelionei į Londoną. Jis pasirodė Londono Whitechapel rajone, persivadino save krikščionišku vardu Leslie Gilinsky ir įsidarbino. Po poros mėnesių jam pasisekė. Ar bent jau taip pasirodė, kad pasisekė. Vienas pažįstamas papasakojo kitam, tas dar kitam, kol kalbos apie jauną genialų šaltkalvį pasklido plačiai ir jam pasiūlė kelionę į Ameriką geriausiame žmonijos kada nors pastatytame laive – „Titanike“. Jis turėjo būti šaltkalviu denyje ir miegoti ne su keleiviais, o kartu su įgulos nariais. Kai šeima Ignalinoje gavo laišką, kad jam taip pasisekė, visi pašėlo iš džiaugsmo. Ir kai vieną gražią 1912 m. balandžio dieną atėjo žinia apie didžiausio pasaulyje keleivinio laivo katastrofą, visų viltys ir širdys sudužo, užplūdo kaltės jausmas. Kodėl jis negalėjo likti čia?..

Beje, Z. Šapiro brolis Natanas pasakojo, kad jų močiutė (Eliezero mama) apie „Titaniko“ tragediją sužinojo, vykdama traukiniu Vilnius–Ignalina. Kai kažkas laikraštyje perskaitė aukų sąrašą, vargšė moteris, išgirdusi ir sūnaus pavardę, traukinyje apalpo.

Gavo milžinišką draudimo išmoką

Bet tai dar ne istorijos pabaiga. 1913 m. Šlomo Gilinskis (Eliezero tėvas) sulaukė laiško iš Londono Lloyd‘s draudimo kompanijos padalinio Sankt Peterburge. Laiške buvo rašoma, kad jo sūnus su dar devyniolika keleivių išsigelbėjo, užlipęs ant ledo lyties, tačiau laiku nespėjus suteikti pagalbos, jie mirtinai sušalo (pirmas gelbėjimo laivas tragedijos vietą pasiekė daugiau nei po valandos, kai „Titanikas“ jau buvo po vandeniu – red. past.). Kūnas rastas ant ledo ir nugabentas į Ameriką laidotuvėms. Taip pat pranešta, kad sūnus, prieš išplaukdamas, apsidraudė 35 000 rublių gyvybės draudimu. Tokios sumos kukliai šeimai tuomet galėjo užtekti kelioms kartoms.

Tėvas pasikinkė arklį ir iš Ignalinos vežimu išvyko į Sankt Peterburgą. Draudimo kompanijos atstovybėje jam pasiūlė išmoką atsiimti auksinėmis monetomis arba banknotais. Tėvas, suprasdamas, kad vykti tokį kelią su krūva aukso vežime, kai aplink siautėja banditai, būtų buvę pražūtinga, ir pasirinko banknotus, kuriuos susidėjo po rūbais, susukęs į mažus ritinėlius. Šeima buvo išgelbėta nuo skurdo, o didvyris sūnus atgulė New Jersey (Niu Džersio) kapinėse, makabrišku keliu visgi ištesėjęs savo pažadą praturtinti šeimą.“

Sienas išklijavo pinigais

Z. Šapiro pasakoja toliau. „Pirmas pasaulinis karas nepadarė tiek daug žalos giminei, kaip Rusijos imperijos griūtis. Kai 1920 m. Ignalina tapo Lenkijos dalimi, cariniai rubliai neteko savo vertės (o būtų tą draudimo išmoką Eliezero tėvas paėmęs ne banknotais, o auksu! – red. past.). Kai buvau vaikas, menu, kad mūsų kambarių sienos buvo nuo viršaus iki apačios išklijuotos cariniais rubliais, gautais už vargšo dėdės Eliezero gyvybės draudimo pinigus. Buvo likę tiek daug beverčių banknotų, kad išklijavom netgi lauko sienas. Tuomet visoje Ignalinoje mūsų namas buvo vienintelis, išklijuotas tapetais, ir dar iš pinigų!

Turėjau pasimokyti iš šitos istorijos, bet nesugebėjau. Beveik visi juk manėm, kad Sovietų Sąjunga atėjo visiems laikams, taigi taupiau, saugojau sovietinius rublius. Kas galėjo pagalvoti, kad ir jie taps beverčiai, kaip tie „Titaniko“ draudimo pinigai?

Bet tikrasis blogietis visoj šitoj istorijoj yra ledkalnis. Kas būtų buvę, jei dėdė Eliezeras būtų nuplaukęs į Ameriką? Jis ten būtų turėjęs savo užraktų gamyklą ir trečiajame dešimtmetyje į Ameriką atsigabenęs mus visus. Bet gyvenimas, deja, nesiklosto, kaip pagal knygą…“

Z. Šapiro pasakojo, kad jo gyvenimas – dvi prarastos galimybės užsitikrinti sau ramią senatvę. „Rusų imperija nebuvo amžina, neilgai išsilaikė ir sovietų valdžia, tik va ta „Lloyd‘s“ firma Anglijoje vis dar gyva ir, matyt, bus per amžius“.

Kai Ziską Šapiro Pabradėje surado Izraelio žurnalistas, Ziska buvo nustebęs, kad „Titaniko“ istorija Amerikoje vis dar prisimenama ir kad apie tai buvo sukurtas vienas pelningiausių visų laikų kino filmų. „Negi jie ten vis dar prisimena, kad 1912 m. laivas atsitrenkė į ledkalnį ir nuskendo?“ – stebėjosi Z. Šapiro.

Iš anglų kalbos vertė Paulius Gritėnas.