Ignalinietė Aliona Sosunova-Sabaliauskienė sporto nepamiršo net išvykusi gyventi į sostinę. Daugelį metų biatlonui visas jėgas skirianti mergina dabar ne tik sportuoja pati, bet ir rūpinasi jaunesniais už save sportininkais. Šiais metais jai teko garbė būti Lietuvos ambasadore pirmosiose Jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse, vykusiose Insbruke. „Neįkainojama patirtis ir dovana man buvo pažvelgti į Jaunimo olimpines žaidynes iš kitos pozicijos. Dabar tvirtai žinau, kad noriu likti olimpiniame judėjime, ir net nebūtinai tik kaip sportininkė“, – tikina mergina.

– Jaunimo žiemos olimpinės žaidynės vyko pirmą kartą. Kuo ypatingos šios žaidynės?

– Jaunimo žiemos olimpinės žaidynės, pirmiausia, yra aukščiausio lygio sporto varžybos jaunimui, kuriose stipriausi tam tikros amžiaus grupės sportininkai kaunasi dėl aukščiausių apdovanojimų. Tai yra varžybos, leidžiančios jaunimui pasijusti kaip tikrose olimpinėse žaidynėse, pajausti olimpinę dvasią ir stiprinti motyvaciją sportuoti bei kautis dėl kelialapių į tikrąsias olimpines žaidynes.

Tuo pačiu tai yra ir šventė bei renginys, skatinantis kultūrinį bendradarbiavimą, mąstymą apie savo karjeros planavimą, dalijimąsi patirtimi bei tobulėjimą ne tik sporte. Kultūros ir švietimo programa, kurioje aktyviai dalyvavo beveik visi sportininkai, mokė kaip derinti sportą su kitomis gyvenimo sritimis, skatino mąstyti apie savo ateitį, mokė kaip bendrauti su žurnalistais bei tiesiog padėjo jaunimui atsipalaiduoti.

– Kuo jos skiriasi nuo kitų žaidynių?

– Būčiau neteisi sakydama, kad svarbiausias jų tikslas nėra pergalės. Be abejo, važiuojant į žaidynes, iš jaunimo tikimasi aukštų sportinių rezultatų, tačiau didžiausias skirtumas yra amžiaus apribojimas – žaidynėse galėjo dalyvauti tik tam tikro amžiaus sportininkai. Varžomasi buvo ne visose disciplinose, kadangi nenorėta per didelio dalyvaujančių sportininkų skaičiaus.

Be to, kai kurios disciplinos yra supaprastintos, distancijos sutrumpintos, varžomasi ir keliose disciplinose, kurių nėra tikrąjame sporte. Visa tai daroma todėl, jog varžosi jaunimas, o ne suaugę sportininkai. Juk siekiama žaidynes kuo labiau pritaikyti būtent jiems. Taip pat didelis dėmesys skiriamas siekiui padaryti žaidynes kuo įdomesnes jaunimui ir kad juose jaunimas įgytų kuo daugiau įgūdžių bei patirtų kuo daugiau įspūdžių.

– Kodėl norėjai tapti Lietuvos ambasadore šiose žaidynėse ambasadore?

– Būti ambasadoriumi pirmose Jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse yra didelė garbė bet kuriam sportininkui. Be abejo – ir atsakomybė. Norėjau pasidalinti savo patirtimi, tikėjau, kad galiu padėti sportininkams pajusti olimpinę dvasią ir paskatinti juos dar labiau įsilieti į sporto bendruomenę.

Mano kandidatūrą pasiūlė trenerė Vida Vencienė. Norint tapti ambasadoriumi, reikėjo būti esamu ar buvusiu sportininku, laisvai kalbėti anglų kalba, būti ne vyresniu nei 26-erių metų, komunikabiliu. Kiekvieno ambasadoriaus kandidatūrą tvirtino tarptautinio olimpinio komiteto atstovai.

– Kokios buvo tavo, kaip ambasadorės, pareigos?

– Pagrindinė mano misija buvo įtraukti sportininkus bei skatinti dalyvauti kultūros bei švietimo programoje, šefuoti juos laisvalaikiu, taip pat bendrauti su žurnalistais, kalbėti apie pirmąsias žiemos olimpines žaidynes, užtikrinti, kad sportininkai gerai jaustųsi laisvalaikiu. Be abejo, palaikyti juos varžybų metu.

– Tad kokios buvo pirmosios Jaunimo olimpinės žaidynės? Kaip jose sekėsi lietuviams?

– Kaip sekėsi, turėtų vertinti treneriai ir patys sportininkai. Manau buvo svarbiausia, kad kiekvienas padarė viską, ką galėjo, kovojo iki galo, atidavė visas jėgas. Aš, asmeniškai, didžiuojuosi kiekvienu iš jų. Žaidynės buvo įspūdingos tiek varžybų, tiek renginių atžvilgiu. Iš tiesų, tai buvo ne tik aukšto lygio sportinės žaidynės, bet ir nepamirštama gyvenimą keičianti patirtis, kuri išties skatino jaunimą tobulėti ne tik sporto srityje, bet ir tobulėti visapusiškai, susimąstyti tam tikrais klausimais, kuriems jie dažniausiai neturėdavo laiko, susipažinti su tų pačių tikslų siekiančiais bendraamžiais, pažinti kitas sporto šakas, bendrauti su daug pasiekusiomis asmenybėmis. O taip pat, manau, jie pajuto, kokio masto ir kiek aprėpiantis yra olimpinis judėjimas ir kas yra olimpinė dvasia – tą mačiau jų akyse.

Asmeniškai mane labiausiai džiugino, jog turėjome ne atskiras kalnų slidininkų, slidininkų ar biatlonininkų komandas, bet vieningą Lietuvos komandą. Jautėsi komandos dvasia. Labai greitai visi sportininkai tarpusavyje susidraugavo ir vadovavosi šūkiu „Vienas už visus, visi už vieną“. Kiekvieną vakarą visa komanda susirinkdavo viename kambaryje, visi kartu keliaudavo pietauti ar vakarieniauti, sekdavo vieni kitų rezultatus ir nuoširdžiai džiaugėsi vieni kitų asmeninėmis pergalėmis bei palaikydavo nesekmės atveju.

– Kas asmeniškai tau labiausiai įsiminė iš ambasadoriavimo šioms žaidynėms?

– Insbruke susipažinau su labai įdomiais žmonėmis, iki šiol palaikome ryšį su kitais jaunaisiais ambasadoriais. Įsiminė viskas – mūsų sportininkų veidai per atidarymo ceremoniją, jų varžybos, per kurias jaudinausi labiau nei prieš savo pačios startus, laisvalaikis kartu su jaunimu, galimybė susipažinti su jais visais, kaip su asmenybėmis.

Neįkainojama patirtis ir dovana man buvo pažvelgti į Jaunimo olimpines žaidynes iš kitos pozicijos. Dabar tvirtai žinau, kad noriu likti olimpiniame judėjime, ir net nebūtinai tik kaip sportininkė. Po savo sportinės karjeros norėčiau čia dirbti ar savanoriauti. Sportas ir olimpinis judėjimas man davė labai daug. Supratau, kad ateina laikas atsidėkoti ir prisidėti prie to, kad ne mažiau nei gavau aš, gautų kiti jauni bei perspektyvūs sportininkai.