Be krizių apsieiti tiesiog negalime. Štai ir dabar valdžia, užuot priiminėjusi reikalingus įstatymus, aiškinasi tarpusavio santykius, ir kuo tai baigsis – kažin, ar kas gali tiksliai nuspėti. Jau kalbama, kad konservatoriai nebesusitars su Liberalų ir centro sąjunga, todėl jiems belieka viena išeitis – mažumos vyriausybė.

Tarp kitko, būti mažumos vyriausybei ar ne – tai jau ne vien nuo konservatorių priklauso. Čia jau, kaip sakoma, yra variantų, ir į šį reikalą gali rimtai įsikišti ir Seimas, ir Prezidentė. Bet užuot spėlioję, kas bus, gal geriau žvilgtelėkime, kas čia buvo.

Visi tai žino, bet vis dėlto priminsiu, kad košė užvirė, kai vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atleido FNTT vadovą Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą, kaip jis pats teigė, suderinęs su Prezidente Dalia Grybauskaite. Premjeras Andrius Kubilius pareikalavo, kad R. Palaitis grąžintų pareigūnus į darbą, o šiam atsisakius, kreipėsi į Prezidentę, prašydamas atleisti ministrą. D. Grybauskaitė atsisakė tai padaryti, siūlydama partijoms pačioms išsiaiškinti savo reikalus, nes dabar svarbesni esą energetikos įstatymai, kuriuos Seimas turi priimti pavasario sesijoje, kad būtų galima pradėti statyti Ignalinos atominę elektrinę.

Išėjo taip, kad D. Grybauskaitė, užuot užgesinusi gaisrą, tik dar labiau įpūtė ugnį. Buvo įvairių pasvarstymų, ką žinojo ir ką užkabino tie du pareigūnai – „du G“, ar jie buvo kalti, ar ne, ar įrodyta jų kaltė, ar ne. Bet svarbiausias šioje istorijoje buvo nuolat kartojamas Prezidentės poelgio gynėjų argumentas: yra rimtesnių dalykų, negu šios dvi personalijos. Suprask: šituos „du G“ galima paaukoti, kad būtų išspręsti Lietuvai svarbesni dalykai.

Žmonių aukojimo idėjos vardan istorijoje būta. Gal kas dar prisimena anais laikais ne kartą minėtą Stalino posakį „Mišką kerta – skiedros lekia“ – socializmo vardan galima keletą (šimtų, tūkstančių, milijonų) žmonių paaukoti.

Šį kartą, sako kovotojai už teisybę ir prieš Prezidentę, tokiomis skiedromis, kurias reikėjo paaukoti, kad būtų priimti Lietuvos ateitį nulemsiantys energetikos įstatymai, turėjo tapti „du G“. Bet kažkas užsikirto – gal valstybės mašina per toli nėjo nuo socializmo statybos. Sukruto seimūnai, sukruto žurnalistai, pradėjo uždavinėti visokius klausimus, daryti apklausas, ir paaiškėjo, kad žmonės nepritaria nei „dviejų G“ atleidimui, nei R. Palaičio neatleidimui – nepritaria Prezidentės sprendimui. Ir tai atsitiko pirmą kartą per kadenciją.

O kada bus priiminėjami energetikos įstatymai – nežinia. Gali nutikti taip, kad iš pradžių teks formuoti naują vyriausybę, ir tai nebūtinai bus A. Kubiliaus vyriausybė.

Yra du variantai: arba Prezidentė nenumatė, kokią reakciją iššauks jos sprendimas neatleisti R. Palaičio, nuo kurio faktiškai ir prasidėjo krizė, arba numatė ir sąmoningai sukėlė Vyriausybės krizę, kuri gali baigtis tuo, kad jokie energetikos įstatymai nebus priimti, „Hitachi“ nestatys atominės, ir mes toliau pirksime rusiškas dujas, už kurias mokėsime tiek, kiek užsiprašys „Gazprom“. Tai, kad toks variantas labiausiai patiktų kai kuriems su dujų verslu susijusiems seimūnams – jokia paslaptis. Bet kad to reikėtų Prezidentei…

Kiti sako: o pažiūrėkite, buvęs artimiausias Prezidentės bendražygis Linas Balsys buvo komandiruotas išėjo dirbti Žaliosios politikos instituto, dar vadinamo Gandų skleidimo institutu, prezidentu ir dabar išsijuosęs kritikuoja atominę energetiką. Vadinasi, ir Prezidentė prieš. Nepritariantys tokiai versijai prieštarauja: L. Balsys išėjo, nepakęsdamas D. Grybauskaitės charakterio, ir dabar dirba tiems, kurie moka.

Priėmus tokį požiūrį – kad dirbama tiems, kurie moka, – reikėtų ištarti , kad Prezidentė tarnauja ne Lietuvai, o tai, bent jau remiantis vieša informacija, yra nesąmonė. Gal Prezidentas Valdas Adamkus, balsavęs prieš D. Grybauskaitę, ką nors žino, bet nesakys. Todėl gal teisingiau būtų sakyti, kad tokio įvykių posūkio nenumatė Prezidentės komanda – jos patarėjai. Tiesa, visus juos irgi susirinko pati Prezidentė, čia jau niekas jos nevertė ir negalėjo versti.

Politologai iš karto sakė, kad Prezidentė, kartą palaikiusi R. Palaitį, savo nuomonės nekeis ir klydusi neprisipažins – ne toks jos charakteris, ir todėl tai, kas atsitiko, buvo neišvengiama. Ar valstybės vadovė, nepripažįstanti savo klaidų, yra gera valstybės vadovė – tai jau spręsti žmonėms. Kadangi negalima pasakyti, ko Prezidentė siekė ir ar apskritai ko nors siekė, ar buvo neteisingai informuota (nuostabiausias variantas), įdomu, kuriam Prezidentės patarėjui tebėra toks mielas Stalino posakis: „Mišką kerta – skiedros lekia“?