Skip to content

Tarpukario Ignalina ir Palūšė tuomet gyvenusių žydų akimis

Paulius GRITĖNAS

Nuo XIX a. pabaigos, kai Ignalinos miestelis ėmė plėstis (dėl prie traukinių stoties suaktyvėjusios prekybos), didžiąją daugumą jo gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės, kurie čia gimė, augo, dirbo, mylėjo ir liūdėjo, ėjo į savo mokyklas, maldos namus, džiaugėsi šiuo nuostabiu gamtos kampeliu taip pat, kaip ir mes dabar. Jie nemažai prisidėjo prie to Ignalinos vaizdinio, kuris neužilgo žada išsivystyti į modernų kurortinį miestelį, garsinsiantį unikalų Rytų Aukštaitijos kraštą šalyje ir už jos ribų. Deja, bet jų gyvenimo ir tragiškos lemties istorija liko šiame krašte šiek tiek užmiršta, jos egzistavimą skaudžiai primena tik išlikę kapai. Norėdami bent maža dalimi prisidėti prie šios garbingos tautos sūnų ir dukrų istorijos atkūrimo, jau spausdinome spalvingos ir herojiškos vienintelio Pabradės žydo Ziskos Šapiro istorijos nuotrupas, o šį kartą skelbiame Ignalinoje gyvenusio žymaus Izraelio piliečio Natano Šapiro prisiminimus.

Gimiau Ignalinoje

Mano tėvo tėvai buvo Avrahamas ir Ita Šapiro. Jie atvyko į Ignaliną iš mažo miestelio, esančio šalia Vilniaus. Mano tėvas buvo Israelis Šapiro. Jis mirė 1924 m., būdamas 40-ies, taigi gimti turėjo apytiksliai 1884 m. Mano mama buvo Šein Cyril. Ji buvo metais vyresnė už mano tėvą, taigi gimusi 1883 m. Ji žuvo Holokausto metu – 1941 m. Jie gyveno Ignalinoje, šioje vietoje ir gimiau aš, tai buvo 1914 m., tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.

Ignalina buvo mažas miestelis, bendruomenės centras, kuris turėjo geležinkelio stotį ir nemažą turgų. Miestelis buvo apsuptas gausybės ežerų ir miškų. Ignalina buvo taip apsupta vandens telkinių, kad iš jos nebuvo galima išvykti, nekertant kokio nors tilto. Pagrindiniai žydų verslai Ignalinoje buvo žuvininkystė ir miškininkystė. Iš miestelio į Varšuvą buvo siunčiama žuvis ir vaisiai. Pamenu, kaip siuntėme obuolius net į Berlyną.

Turėjau tris brolius, Eliezeras buvo vyriausias. Aš buvau antrasis brolis. Trečiasis – Ziska, kuris po karo gyveno Pabradėje (apie jo gyvenimo istoriją mes jau neseniai rašėme – red. past.). Ketvirtasis brolis Šmuelis žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Rusijos caras norėjo įkurti žydus su krikščionių bendruomene, kad juos pamokytų, įkrėstų proto dėl nepaklusnumo, nes pastarieji aktyviai parėmė 1831 m. sukilimą. Taigi jis suteikė žemės tiems žydams, kurie norėjo gyventi arčiau Vakarų, šalia imperijos sienos su Vokietija. Hibbat Zion judėjimas (asketiškoji religijos atšaka) prasidėjo kaip tik tuomet, kai žydai čia atsikraustė. Jie rodė gerą pavyzdį vietiniams, nes visiškai negerdavo. Net praėjus trims kartoms, vietiniai gyventojai stebėdavosi ir sakydavo: „Pažiūrėkit į tuos žydus, jie visiškai negeria!“.

Žemė Garbūnuose

Mano prosenelis Natanas Gilinskis gavo mūsų šeimos žemę Lietuvoje apie 1834–1835 m. Jam suteikė apie 80 hektarų Garbūnų kaime, kur šeima buvo vieninteliai žydai. Šeima važiuodavo švęsti hagim šventės (sena biblinė žydų šventė) į Palūšę. Vaikams augant, gyvenimas darėsi sunkesnis, kadangi vienintelis hebrajų kalbos mokytojas buvo Palūšėje, tad galiausiai buvo priimtas sprendimas kraustytis į ją. Natanas turėjo keturis sūnus ir jiems žemės padalino po lygiai. Vienas jų buvo mano senelis Šlomo. Jis gavo žemės šalia Garbūnų, bet laikui bėgant ją išnuomavo ir išsikraustė į Palūšę, kuri buvo savotiškas krašto žydų centras.

Porą metų prieš man gimstant, šeima išsikraustė į mažą miestą šalia Palūšės – Ignaliną, kurioje prasidėjo aktyvesnis gyvenimas. O išsikraustėme todėl, kad sudegė mūsų namai. Tuomet galiojo įstatymas, kad jei šeimos namas sudega, jai valstybė suteikia tam tikrą dalį miško, kurio mediena pasinaudodama, šeima gali pasistatyti naują namą. Tas miško plotas, kurį žmonės gaudavo, būdavo toks vertingas, kad užtekdavo namo statybai ir dar likdavo pinigų. Taigi teoriškai, žmonės po gaisro netgi praturtėdavo. Mes nusipirkome žemės sklypą apie 200 jardų (jardas yra 0,9144 m) nuo geležinkelio stoties ir pasistatėme ten namą. Palūšė turėjo savo maldos namus, bet Ignalinoje jų buvo net trys ir dar rabinas. Mano vaikystėje mes eidavome švęsti šabo ir aukoti pėsčiomis iš Ignalinos į Palūšę. Nors čia žydų bendruomenė vis mažėjo, bet mus ten visada pamaitindavo ir šiltai sutikdavo.

Pamenu, kaip su seneliu Šlomo vykdavome surinkti įmokų, kurias nuomininkai mokėdavo žiemą, po derliaus nuėmimo. Mes gerai sutarėme su nuomininkais, draugaudavome. Jie mokėjo ne pinigais, o produktais – miežiais, pupomis ir žirniais. Pupos buvo labai populiarus valgis, ypač kai buvo paskrudinamos, tokias ypač mėgdavo vaikai. Menu, buvau devynerių ar dešimties metų, kai vykome kinkiniu, rogėmis per sniegą į Garbūnus. Vykdami sutikome vieną iš naujų žemės šeimininkų, 105-erių metų vyrą, kuris dar dirbo žemę. Mano senelis vis dar turėjo visus dantis, nors jau buvo aštuoniasdešimties metų. O tas žmogus jau neturėjo nė vieno savo danties ir mano senelis, kalbėdamasis su juo, juokavo: „Kam tau sėti, jei jau nėra dantų …“

Kai mano dėdė Eliezeras išvyko į Angliją laimės ieškoti, dauguma žemės jau priklausė lietuviams.

Mano tėvas buvo Pirmajame pasauliniame kare visus ketveruis metus, o mama buvo namie, prižiūrėjo parduotuvę. Tai buvo ne tokia parduotuvė, kokias turime dabar, kai pardavinėjamos tik vienos rūšies prekės, tuomet buvo maždaug keturių ar penkių rūšių reikmenys. Mes pardavinėjome rūbus ir namų apyvokos reikmenis. Mes buvome artima šeima ir kai karo metu parduotuvę ištiko sunkūs laikai, visi kartu padėjome vienas kitam, susispaudėme, kaip galėjome. Senelis Šlomo gavo draudimo pinigus iš Anglijos firmos, tai pagerino mūsų finansinę situaciją, keletą metų į priekį galėjome gyventi ramiau.

Mano mama sakydavo, kad ji nupirko rūbus savo broliams, mano dėdėms, Eliezerui ir Davidui, kai jie vyko į Angliją. Eliezeras rašydavo iš Anglijos trumpus laiškelius, kaip „mums viskas gerai“ arba „siunčiu jums šiek tiek pinigų“, taip sužinodavome, kaip jiems ten sekasi.

Kai buvau mažas berniukas, ėjau į žydų pagrindinę mokyklą Ignalinoje. Ten mokė jidiš kalbos, kuria šnekėjome namuose. Dar mokėjau lietuvių ir lenkų kalbas, o vėliau išmokau ir hebrajų. Kai mano jaunesnieji broliai ėjo į mokyklą, joje jau mokė ir hebrajų kalbos.

Žiemos ir vasaros žūklė

Palūšėje šeima užsiiminėjo miškininkyste ir žvejyba. Garbūnuose buvo ežeras (šalia kaimo – Pravalas, Ilgaitis, netoliese Vajuonis – red. past.), kuris buvo pakankamai didelis, kad visi aplink gyvenantys apsirūpintų žuvimi. Mano tėvai perleido teises į Garbūnų ežerą dėl kito ežero, iš kurio pagautą žuvį veždavo į Vilnių. Kai buvau dvylikos metų vaikas, eidavau ir pats žiūrėti žvejybos proceso. Buvo padaroma eketė lede, maždaug dviejų metrų pločio, ir keletas mažesnių ekečių apie pusės metro pločio. Užmesdavo tinklą didžiojoje eketėje ir mažųjų ekečių pagalba ištempdavo jį pusapskritimio forma po ledu. Idėja buvo nuvesti kampus iki atvirų ekečių. Ilgomis įbestomis lazdomis tinklas būdavo sujungiamas į grandinę aplink didžiąją eketę. Tinklo galai buvo surišti virvėmis, o jos baigdavosi mediniais būgneliais, ant kurių būdavo suvyniotos mūsų rogėse. Tinklo po ledu negalėdavai matyti. Žmonės naudodavo odines pirštines darbui, kad rankos nesušaltų lediniame vandenyje. Kai tinklas užsipildydavo žuvimi, žmonės jį ištraukdavo. Jei žuvis būdavo laisva tinkle – tapdavo savininko laimikiu. Jei įstrigusi tinkle, negalinti pabėgti – to, kuris ją sugavo ir ištraukė. Tokios žuvys buvo laikomos atsitiktinėmis ir darbininkas galėdavo dėtis jas į savo krepšį. Visas procesas trukdavo apie porą valandų ir jam reikdavo šešių darbininkų (kad prižiūrėtų eketes ir ištemptų tinklo galus). Žuvys būdavo sudedamos į krepšius, kurių viršus dengtas virbais, ir arklio traukiamomis rogėmis gabenamos į Ignalinos stotį, o iš ten pasiekdavo pagrindinį tų laikų prekybos tašką – Vilnių.

Vasarą žvejybos procesas pasidarydavo žymiai lengvesnis ir prie jo jau galėjau prisidėti ir aš, dar jaunuolis. Išplaukdavome valtimi ir užmesdavome tinklą, kurį vandens paviršiuje laikydavo medinės plūdės, o po vandeniu laikydavo pririšti akmenys, taip susidarydavo savotiška „siena“ vandenyje. Idėja buvo ištempti tinklą per kuo didesnę teritoriją ir įtvirtinti skirtinguose dviejuose galuose, kad žuvys negalėtų jo apiplaukti. Bet ir vasarą galiodavo ta pati taisyklė, kad žuvys, kurios būdavo laisvos tinkle, atitekdavo tinklo šeimininkui, o įstrigusios – pagalbininkams. Darbininkai būdavo ir žydai, ir lietuviai, su kuriais puikiai sutardavome.

Be žvejybos, šeima dar užsiimdavo ir miškininkyste. Vasarą pirkdavome dalį miško, o žiemą jį kirsdavome. Tik žiemą būdavo įmanoma medieną išvežti, nes žemė būdavo įšalusi. Vežimėlis su ratais sunkiai išvažiuodavo minkšta žeme ir į jį tilpdavo nedaug medienos, o štai arklio traukiamos rogės pajėgdavo sutalpinti keturis kartus daugiau ir lengviau išvažiuodavo iš girios. (Po karo mano brolis Ziska taip pat kurį laiką dirbo miške, jis buvo prižiūrėtojas, matuodavęs medienos kiekį ir nustatydavęs, kiek miško galima iškirsti).

Ignalinos turguje

Kai kuriais metų laikais kaimuose mes supirkdavome iš žmonių linus ar javus ir juos parduodavome miesto turguje. Daug valstiečių atvykdavo į Ignalinos turgų parduoti savo produkcijos, o pirkliai iš Vilniaus atvykdavo jos pirkti. Mes mokėjome lietuvių kalbą, o štai tuometiniai vilniečiai – ne, tik lenkiškai ar rusiškai. Mums tekdavo tarpininkų vaidmuo, nes lietuviai neparduodavo niekam, kas kalbėdavo lenkų ar rusų kalba. Kai traukiniai sustodavo stotyje, jų darbuotojai ateidavo įsigyti kiaušinių ar pieno, bet jiems neparduodavo. Lietuviai sakydavo: „Jei klausit lenkiškai, nieko negausit“.

Buitis

Mes gyvenom tam pačiam name su seneliais. Senelis Šlomo pastatė pakankamai didelį namą, kad jame tilptų ir jo dukros šeima, ir mano močiutė. Mums reikėjo trijų kambarių, o jis turėjo vieną. Ar gyvenimas buvo patogus? Kaip pažiūrėsi. Pamenu, kad vandens žiemą turėdavome vykti rogėmis apie kilometrą nuo namų. Kol pripildavome pilnus kibirus ir parveždavome namo, jis jau būdavo užšalęs. Nešioti po porą kibirų vandens nebuvo pats lengviausias darbas. Bet po vakarienės mes visada galėdavome išsitraukti roges ir, pasiieškoję aukštesnės kalvos, pašliuožinėti, o vasarą eiti paplaukioti ežere. Buvo daugybė visokiausių uogų ir vaisių – vyšnių, slyvų, obuolių, aviečių… Aš gamindavau višniką (vishnik) iš vyšnių ir cukraus, o mama iš daugybės kitų uogų gamindavo puikias uogienes. Valgydavom vištieną ir, aišku, turėjome karvę, kuri mus aprūpindavo pienu. Tais laikais karvė užtikrindavo pusę šeimos maisto raciono, iš jos – pienas ir grietinė, visokiausi sūriai. Mes mokėdavom žmogui, kad leistų ganyti karvę jo lauke, o vakarais aš turėdavau parvesti ją į namus, bet dažniausiai ji pati pareidavo, nes žinodavo, kad jos ten jau lauks vakarienė iš mūsų maisto likučių ir kibiras šviežio vandens. Visą kitą mūsų maisto racioną sudarydavo kiaušiniai, duona ir mėsa. Šalia namų buvo puikus daržas, kuriame auginome bulves, morkas, pupeles ir kitas daržoves, vasarą – ir agurkus. Mano mama prižiūrėjo daržą. Vaikai taip pat padėdavo, bent jau bulvių kasimo ir sodinimo darbuose bei ravėjime. Mes, vaikai, labai mėgome pupas, todėl pasisodindavome jų papildomai ir jos užderėdavo maždaug prieš mėnesį iki bulvių. Nieko netrūko. Tik geriamo vandens vis tekdavo keliauti toli.

Keturios sinagogos

Kai Palūšėje ėmė mažėti žydų bendruomenė, buvo nuspręsta perkelti maldos namus į Ignaliną. Bendruomenė tiesiog išrinko pastatą ir pergabeno jį dalimis vežimaičiu, tempiamu arklio. Panašiai maldos namai atsikraustė į Ignaliną ir iš Gaveikėnų. Tokiu būdu Ignalinoje atsirado net keturi žydų maldos namai. Palūšėje nebuvo rabino, nes bendruomenė buvo nepakankamai gausi, bet persikrausčius į Ignaliną, atsirado ir jis. Nors du iš keturių maldos namų priklausė hasidinio ir mitnagdim judaizmo šalininkams, bet nepaisant tokio pasiskirstymo, didelių konfliktų nebūdavo, žmonės sugebėdavo gyventi bendrai. Galėdavai eiti į bet kuriuos maldos namus, kur norėdavai (dažniausiai tai būdavo esantys arčiausiai namų). Mano senelis eidavo į mitnagdim maldos namus, o mes su tėčiu į hasidų. Skirtumų daug nebūdavo, tiek pat vėliau jų radau ir išvykęs į Mančesterį (Anglijoje).

Į Pažadėtąją žemę

Palestinos problema prasidėjo, kai dar buvau maždaug aštuonerių metų vaikas. Jauni žmonės Ignalinoje pradėjo studijuoti, kad gautų darbą ir galėtų išvykti į Palestiną (Pažadėtąją žemę). Jie sukūrė gamyklą, kurioje būdavo gaminamos plytos, ji buvo šalia ežero. Prisimenu, kaip eidavau ten per Šabą pažiūrėti, kiek pasistūmėjo statybos darbai. Mano geras draugas išvyko ten dar 1924 m. ir kai po keturiolikos metų aš pats ten išvykau, galėjau apsistoti jo šeimos namuose. Daug žmonių išvyko iš Ignalinos į Afriką, Argentiną, Ameriką. Jie negalėjo gauti leidimų vykti į JAV ar Kanadą. Kasmet bent keli išvykdavo į Pietų Afriką. Daugiausia vykdavo vyrai, bet pasitaikydavo ir moterų. Vidutinio amžiaus žmonės jau nerizikuodavo ir pasilikdavo čia, kur turėjo susikūrę savo gyvenimą. Aš išvykau į Izraelį, nes mačiau, kad Hitlerio valdžia sukels daug pavojų. Tarnavau pusantrų metų Lietuvos kariuomenėje. Galėjau išvykti dar 1935 m., bet tuo metu buvo daug bėgančių iš nacionalsocialistų užvaldytos Vokietijos. Žmonės sakė: „Palauk dar metus ar porą, tau nebus realaus pavojaus“. Taigi mes atidavėm savo išvykimo sertifikatus žmonėms iš Vokietijos, kuriems jau grėsė rimti nemalonumai, buvo prasidėję represijos. Laimė, kad Lietuvoje nebuvo anti-semitizmo pavojų.

Kai kuriems žmonėms nepasisekė ir jie grįžo. 1938 metais, kartu su manimi, išvyko šeši žmonės, bet net dvylika grįžo dėl pastovių arabų išpuolių.

Mano mama gyveno už sienos Lenkijoje, o aš buvau Lietuvoje. Jau gyvenau atskirai nuo tėvų. Buvo įmanoma nuvykti į Lenkiją, bet tada jau būčiau negalėjęs grįžti ir turėjęs dvejus metus tarnauti Lenkijos armijoje. Mano mama buvo labai patenkinta, kad aš išvykau į Izraelį, tai buvo geriau, nei likti tuomet Lietuvoje. Ji didžiavosi, kad du jos sūnūs (1935 m. išvyko ir mano brolis Eliezeras) išvyko kurti žydų valstybės.

Kai gaudavome sertifikatą išvykti, galėdavome pasiimti su savimi ir žmoną. Daugelis mūsų nebuvome vedę, bet fiktyviai susituokdavome tam, kad išgelbėti, išsivežti su savimi ir vieną merginą. Kai nuvykdavome į Izraelį, Tel Avivą, skubiai išsituokdavome, kol rabinas dar nebūdavo supratęs kas ir kaip. Skyrybos trukdavo tik apie 25 minutes, reikdavo atsivesti du liudytojus, kurie jau žinodavo, koks čia reikalas. Tokiu savotišku būdu du žmonės gaudavo šansą pradėti naują gyvenimą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje