Vilniaus apygardos teismas penktadienį paskelbė nuosprendį dviems Ignalinos gyventojams – dėl nelegalaus darbo užsienyje organizavimo kaltais pripažintai 65-erių Silvijai Juchnevičienei skirta 50, o jai padėjusiam 61-erių Olivijui Antanui Čialutkai – 45 parų arešto bausmės. Į Čekiją nelegaliai uždarbiauti vykę Lietuvos piliečiai yra patys kalti, kad juos apgavo. „Šie asmenys išvyko į užsienį uždarbiauti laisva valia, prieš tai turėdami tam tikrą informaciją, buvo pilnamečiai ir atsakingi žmonės, galėjo įvertinti laukiančias rizikas svetimoje šalyje, nemokant tos šalies kalbos ir neturint socialinių garantijų“, – nusprendė teismas.
Dirbo be licenzijos
Byla dėl neteisėto vertimosi ūkine veikla (darbą Čekijoje siūlę kaltinamieji neturėjo licencijos) jiems buvo nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažymėjo, kad nelegaliai Čekijoje žmones įdarbinę kaltinamieji pakenkė Lietuvos įvaizdžiui.
Ignalinos gyventojus kaltais pripažinęs teismas, 15 nukentėjusiųjų atsisakė priteisti neturtinę žalą – byloje nėra duomenų, kad S. Juchnevičienė ir O. A. Čialutka savo veiksmais padarė tiesioginę turtinę žalą nukentėjusiesiems. Pasak teismo, šie asmenys taip pat nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kokią jie patyrė neturtinę žalą – kokius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus ir depresiją ar ką kitą jie patyrė. Dar 25 nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais – jie turės teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Teismas konstatavo, kad S. Juchnevičienė nuo 2003 m. spalio 11 d. iki 2004 m. liepos 30 d. viena, o nuo liepos 30 d. iki 2006 m. liepos 5 d. kartu su O. A. Čialutka organizavo Lietuvos piliečių išvykas į Čekiją, kur žmones nelegaliai įdarbindavo gamyklose, fabrikuose bei statybose.
„Tam reikalui buvo net duodami skelbimai laikraščiuose, S. Juchnevičienė žmonėms aiškindavo visas sąlygas, taip pat ir tai, kad jie dirbs nelegaliai“, – teismas pabrėžė, kad S. Juchnevičienė lydėdavo grupes vykstančių į Čekiją žmonių, o įvairiais automobiliais juos veždavo kaltinamasis O. A. Čialutka. Be to, pasak teismo, vyras vežiojo S. Juchnevičienę į kaimus, kai ši ieškojo žmonių darbui užsienyje.
„Brolis pabėgo, aš melavau…“
Teismas apklausė net keliasdešimt liudytojų, gyvenančių Ignalinoje ir jos rajone – dėl to buvo rengiami išvažiuojamieji posėdžiai Ignalinoje.
Iš vieno liudytojo apklausos protokolo: „2004 m. pradžioje susipažinau su Silvija, kuri tuo metu rinko žmones darbui Čekijos Respublikoje, o aš tuo metu neturėjau darbo. Susigundžiau jos pasiūlymu vykti į Čekiją – man siūlė darbą statybose pagalbiniu darbininku ir žadėjo, jog ten gerai uždirbsiu, būsiu apgyvendintas su kitais darbininkais vienoje vietoje, dirbti galėsiu tiek, kiek pats norėsiu. Silvija tikrai žadėjo geras gyvenimo bei darbo sąlygas, nors apie jas daug neaiškino, tik sakė, kad nuvažiavus iš karto man sumokės avansą.
Kartu su manimi važiavo brolis ir dar šeši žmonės bei Silvija. Važiavome mikroautobusiuku. Kaip vyks įdarbinimas, mums ji neaiškino, sakė, jog tik reikia turėti su savimi pasą. Apie jokius kitus mokesčius Silvija nekalbėjo ir nesakė, kad reikės mokėti už įdarbinimą ar kitas paslaugas.
Nuvykus į Čekiją, mus pasitiko trys mašinos su ukrainiečiais. Mane, brolį ir dar vieną vyrą susodino į lengvąjį automobilį ir nuvežė prie statomo namo, kur liepė dirbti. Ten dirbome vieną dieną, paskui jaunas vaikinas vakare nuvežė į namą, kur dirbome statomame banke, miesto centre. Darbo grafikas buvo nuo ryto 6 val. ryto iki 23 val. vakaro. Dirbome įvairius darbus. Neišėjus į darbą, atvažiuodavo ukrainietis, vardu Vasia, kuris mus prižiūrėjo, kad eitume dirbti. Be to, Vasia kas savaitę mokėdavo avansą po 500 kronų.
Mano brolis po dviejų savaičių pabėgo nesulaukęs algos, o aš dar likau tikėdamasis, kad sumokės žadėtus pinigus. Vasia žadėjo, kad po mėnesio sumokės likusią sumą. Per mėnesį turėjau uždirbti apie 2 500 Lt, tačiau praėjus mėnesiui man bei kitiems darbininkams pinigų nesumokėjo, o jau buvo pradirbęs apie pusantro mėnesio.
Tuo metu, kai buvo atvažiavusi Silvija, Vasiai sumelavau, jog man reikia daryti operaciją, todėl privalau važiuoti namo. Taip Vasia išleido išvažiuoti ir davė 200 dolerių operacijai. Tačiau visų uždirbtų pinigų neatidavė…“.
Sumušė, kad neišėjo į darbą
Kita liudytoja aiškino, kad ją S. Juchnevičienė užkalbino prie parduotuvės, paklausdama, ar ši nesiieško darbo. Kadangi moteris buvo bedarbė, sutiko išvažiuoti į Čekiją, įkalbėdama savo sugyventinį ir dar vieną pažįstamą.
Iš liudytojo apklausos protokolo: „Kai mus apgyvendino bendrabutyje Prahoje, žadėjo sumokėti avansą, bet pinigų taip ir negavome. Bendrabutyje ukrainietis Nikolajus mums paaiškino, kad jau kitą dieną reikės dirbti duonos kombinate – 10 val. per dieną. Už valandą žadėjo mokėti 20 Lt, o kiekvieną penktadienį turėjo išmokėti 500 kronų (50 Lt) avansą. Mums sakė, kad pirmą mėnesį pinigų negausime, nes jis, Nikolajus, išskaičiuos už atvežimą į Čekiją ir bendrabutį, o jau kitą mėnesį – kiek uždirbsime, tiek ir gausime. Mums aiškino, kad atlyginimą sumokės tik tada, kai važiuosime į namus, nes kitaip galime pragerti…
Kai pradėjome dirbti duonos kepykloje, dirbome nuo 7 val. ryto iki 8 val. vakaro. Dirbti buvo labai karšta, dirbome 14 val. per parą, mums duodavo kas valandą pailsėti vos 5 minutes ir valandą pietums. Jeigu pamatydavo, jog ilsiuosi, tai kiti ukrainiečiai šaukdavo, kad eičiau dirbti.
Po mėnesio kartu su savo drauge vieną dieną neišėjome į darbą, tada atvažiavo Nikolajus su savo žmona Nataša ir mažu vaiku. Mus uždarė atskiruose kambariuose, Nataša liepė eiti į darbą. Aš atsisakiau, nes sirgau – turėjau temperatūros. Tada Nataša trenkė man į veidą, atėmė 300 Lt vertės mobilų telefoną.
Tuo pat metu Nikolajus kitame kambaryje mušė mano draugę. Po sumušimo Nikolajus pareikalavo atiduoti pasus, bet mes jam nepaklusome. Tada Nikolajus juos tarp asmeninių daiktų susirado pats, pasiėmė ir, pasakęs, jog rytoj eitume į darbą, su žmona išėjo. Dar tris dienas padirbome ir iš ten pabėgome“.
„Dirbau tik už maistą…“
Dar vienas liudytojas teisme piktinosi, kad S. Juchnevičienė jam žadėjo apgyvendinimą bendrabutyje, tačiau jam teko glaustis vagonėlyje. „Finansiškai priklausiau tik nuo darbdavio, tos vietovės nežinojau, darbdavio pakeisti negalėjau, o pinigų vos užtekdavo maistui, – aiškino vyras. – Kai po trijų mėnesių mane parvežė į Lietuvą, gavau vos 200 Lt. Po kiek laiko susitikau su Silvija, kuri vėl siūlė važiuoti padirbėti. Kai jai pasakiau, kad dirbau tik už maistą, ji pareiškė, jog man reikia džiaugtis, kad ji išvis man pasiūlė darbą“.
S. Juchnevičienė bei O. A. Čialutka kaltės nepripažino ir aiškino, kad jie nepadarė jokių nusikalstamų veikų, o tik esą padėdavo „kaimo girtuokliams“. „Manęs jų motinos prašydavo, tiesiog maldaudavo, kad juos išvežčiau ir surasčiau darbą“, – sakė S. Juchnevičienė, pati taip pat užsienyje bandžiusi ieškotis darbo. Moteris teigė, kad nė iš vieno žmogaus nepaėmė nė cento už tarpininkavimą. „Mano klaida – kad kartą išspausdinau skelbimą laikraštyje“, – sakė ji.
Pensininkė tikino, kad į Čekiją nuvažiavę „girtuokliai“ visus pinigus išleisdavo alkoholiui. „Jie patys norėjo dirbti nelegaliai, nes čia, Lietuvoje, turėjo įsiskolinimų, todėl nenorėdami prarasti pinigų, dirbo be jokių dokumentų“, – neslėpė S. Juchnevičienė.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!