Balandžio 5 d. turėtų prasidėti vadinamasis Kauno pedofilų teismas. Dabar jau sunku suprasti, kas bus teisiamas, ir net už ką, nes visi, kaip sakoma, „figūrantai“ sėkmingai iškeliavo į aną pasaulį. Ir tas, kurio buvo ieškoma, ir tas, kuris buvo saugomas. Pirmasis mirė, kaip skelbia mūsų garbioji teisėsauga, „užspringęs skrandžio turiniu“, antrasis nuskendo baloje, kurioje vandens buvo – vos iki kelių.

Bylos baigtis bus sėkminga laisvėje vaikščiojantiems – nežinia, su kokiomis mantijomis – ir iki šiol neišaiškintiems pedofilams, jeigu Drąsiaus Kedžio dukrelė kuo greičiau bus perduota motinai ir išvežta kažkur į užsienį. Taip, kaip buvo išvežta kita šioje byloje iš pradžių figūravusi mergaitė, apie kurią dabar jau niekas nieko nežino.

Taip turėtų dingti ir mažoji Kedytė, veikiausiai kartu su motina L. Stankūnaite.

Pastaroji iki šiol saugoma kaukėtų sargybinių. Kas galėtų pasakyti – nuo ko? Ar tik nebijoma, kad L. Stankūnaitė gali ką nors prasitarti, kad gali iškilti kokia nors aukšto pareigūno (aš jau nedrįstu pasakyti – teisėjo) pavardė?

Daug kam aišku, kad byla dėl mergaitės gyvenamosios vietos turėjo būti sprendžiama tik išnagrinėjus pedofilijos bylą: juk sunku patikėti, kad mergaitė buvo tvirkinama, žinoma, jeigu taip buvo, be motinos žinios, o jeigu motina to nežinojo – tada ji tiesiog prasta motina. Tai daug kam aišku, bet, kaip matome, ne visiems.

Po ano penktadienio įvykių, kai D. Kedžio dukrelės apsaugininkai plėšė ją iš močiutės rankų, ir mergaitė patyrė sužalojimų, kai kas dar naiviai tikėjosi, kad teismas tars savo žodį dėl tokių veiksmų prieš vaiką. Teisėjai filmuotoje medžiagoje nieko blogo nepamatė.

Mergaitės likimu ir, būkime atviri, teismo sprendimo atiduoti ją motinai teisingumu suabejojo aukšti politikai, Seimo nariai. O teisininkai tuojau pat pradėjo aiškinti, kad politikai tokios teisės – pasakyti savo nuomonę apie teismų darbą – neturi, nes Briuselis gali už tai nubausti Lietuvą.

Taigi, politikai apie teismus gali kalbėti tik gerai, kitaip supyks ir Europarlamentas. Tas pats, kuriame posėdžiauja deputatai, kaltinami pedofilija, tokie kaip prancūzas Danielis Konas-Benditas, Vikipedijoje pristatomas kaip žydų kilmės Prancūzijos ir Vokietijos politikas. Tas pats, kurį jo kolega prancūzas Žanas Mari Le Penas per posėdį atvirai vadina pedofilu. Tas pats, kuris savo knygose atvirai aprašinėja savo seksualinius santykius su vaikais.

Ar galvojome, į kokį mėšlą įstosime? Tiesa, tada, kai balsavome už stojimą į Europos Sąjungą, buvo žmonių, perspėjančių, kad Europoje ne viskas taip gražu, ir kai kas netgi šlykščiau, negu Lietuvoje. Bet daugumai taip norėjosi į Europą…

Tad argi verta stebėtis, kad Lietuvoje vis daugiau seksualinių laisvių, už kurias taip kovoja Vakarų Europa – prisiminkime prieš 35 metus grupės žymių mokslininkų ir filosofų pasirašytą peticiją, kurioje buvo reikalaujama legalizuoti pedofiliją.

Bet kai aukšti Lietuvos teisėjų vadai aiškina, kad politikai, kišdamiesi į D. Kedžio mergaitės bylą, griauna teisinės valstybės pamatus – gal jie ne visai teisūs. Gal tuos pamatus reikėtų truputį paremontuoti – vakarietišku pavydžiu.

O ką? Juk Lietuva taip mėgsta būti pirmoji Europoje, tai mėgsta pirmoji įteisinti visokius Briuselio nurodymus ar net pasvajojimus. Gal tiktų įteisinti ir tokią šlykštynę, kaip pedofilija. Jokių bylų spręsti nebereikėtų. Ir D. Konas-Benditas su kompanija būtų patenkintas, ir visi vietiniai iškrypėliai.

Kol kas atrodo, kad viskas krypsta šia linkme.