Pavasaris… Dangus jau kitaip žydruoja, medžiai kitaip ošia ir visa erdvė prisipildo bundančios gamtos energijos bangavimo, kuris užlieja ir žmogaus širdį ir sielą. Nenuostabu, kad pavasarį daugiausiai gimsta romantiškų meilės istorijų, kartais lengvabūdiškų nuotykių, kurių švytinti aureolė išblėsta, dar nepasibaigus vasarai.
Meilės tema – neišsemiama, kaip pats gyvenimas, kaip amžinybė. Žmogus nori mylėti ir būti mylimas – tai svarbiausias gyvenimo ir jo prasmės matmuo. Kaip pavasaris skuba žydėti, taip ir vaikai skuba užaugti, sutikti savo laimę ir savo meilę. Kupini šviesių vilčių ir svajonių ieškojimo keliai – tėvams neramaus laukimo metas. Tėvai nori matyti laimingus savo vaikus, nori apsaugoti nuo klaidų ir nusivylimų, stengiasi patarti iš savo laimingos ar skaudžios patirties. Tačiau gyvenimo patirtis ir jaunystės veržlumas retai susikalba, juolab, kad viešoj erdvėj meilė pateikiama kaip gražiai įpakuota prekė, kurią lengvai gali įsigyti ir dar lengviau atsisakyti. Tik visa bėda, kad tokia „komercija“ dažniausiai baigiasi tuo, kad „prekės“ kaip ir nelieka, o apvogtos jaučiasi abi pusės. Nors labiausiai pralaimėjusi būna moteris, ypač, jei jai reikia apsispręsti dėl būsimo trečiojo likimo.
O emancipuotos ir „autoritetingos“ visuomenės damos rėksmingai skelbia, kad moters teisė nuspręsti tam trečiajam gimti ar mirti – jo teisės niekam nerūpi. Šiuolaikinių technologijų pagalba nufilmuoti aborto vaizdai rodo, kaip vaikelis traukiasi nuo grėsmingų žnyplių, kaip jis cypia, bet išsigelbėti negali. Ir taip meilės žaidimų įkaitu tampa tas, kuris negali apsiginti, tas, kuris turėtų būti labiausiai mylimas. Motina Teresė teigė, kad tai pati baisiausia agresija pasaulyje, iš kurio išauga visos kitos agresijos. Visuomenė, kurioje meilė tampa preke žmogaus kraujo kaina, yra pasmerkta. Gydytojų ir psichologų tyrimai rodo, kad aborto pasekmės yra griaunančios ne tik poros santykius, bet jos atsiliepia ir kitiems būsimiems šeimos nariams.
Dabar Gavėnios metas – metas atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ne per materialumo akinius, ne tik verkšlenti, kad pas mus viskas blogai, o kiek nuo mūsų priklauso gėris. Blogis, kaip „Sosnovskio barščiai“, sudygsta iš mažų sėklelių, bet kai išsikeroja, išnaikinti labai sunku. Ar kartais nebūname abejingi, kai tos sėklelės krenta šalia mūsų, o gal įsimeta ir į mūsų gyvenimus. „Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje“ (Motina Teresė). Taigi šeimos kūrimas ne tik asmeniškas, bet ir globalus uždavinys. Šviesios vilties teikia sužadėtinių poros, ateinančios į Šeimos centrus, kad atsakingai pasirengti gyvenimui santuokoje. Aukštos kvalifikacijos specialistų parengta programa, pratybų sąsiuviniai suteikia galimybę atidžiau pažvelgti į save, į vienas kitą, į santuokos pašaukimą, į meilės sampratą. Jaunystės žavesys greitai praeina, o kiekvienas kitas amžiaus tarpsnis pasitinka naujais iššūkiais, kurie keičia mus ir mūsų požiūrį į daugelį dalykų. Skyrybų mastas byloja apie vertybių krizę. Jaunos šeimos santykiams įtaką daro labai daug veiksnių. Pirmiausia, ta patirtis, kurią atsineša kiekvienas iš savo šeimos. Labai reikšmingi santykiai su vyro ir žmonos tėvais. Kartais, būdami įsitikinę, kad padeda savo vaikams, tėvai sugriauna jaunos šeimos gyvenimą. Sutuoktinių tėvai gali būti tiek jaunos šeimos ugdytojai, tiek griovėjai. Ta proga norėtųsi supažindinti su Vilniaus Arkivyskupijos šeimos centro parengtais patarimais:
Jei norite tapti geriausiais tėvais, uošviais, anytomis, šešurais
- Aiškiai įvardykite ir nuolat sau priminkite, jog jauna šeima yra atskira, savarankiška, KITA šeima, kurianti savo papročius, tradicijas bei gyvenimo būdą.
- Pripažinkite faktą – žentas ar marti nėra jūsų sūnus ar duktė. Supraskite, kad jie augo kitomis sąlygomis ir turi teisę turėti skirtingą, nei jūsų, požiūrį į gyvenimą, įpročius, šeimos papročius.
- Supraskite, kad tai jūsų sūnaus ar dukters mylimas žmogus, net jei jis jums nepatinka.
- Nesikiškite į jaunos šeimos gyvenimą. Nedalykite patarimų.
- Lankykitės jaunoje šeimoje pakviesti, padėkite paprašyti ir neįvedinėkite vaikų bute savo tvarkos.
- Gerbkite suaugusių vaikų privatumą ir nesirauskite jų daiktuose.
- Jei jaučiate būtinybę išsakyti kritiką, ją išsakykite savo vaikui, o ne žentui ar marčiai.
- Pastebėkite gerąsias žento ar marčios savybes, nors jos būtų matomos tik pro mikroskopą.
- Aiškiai pasakykite savo lūkesčius, nesitikėdami, kad žentas ar marti juos atspės.
- Jei gyvenate kartu, aiškiai ir konkrečiai aptarkite mokesčių, namų tvarkymo, naudojimosi bendromis patalpomis, higienos bei kitas taisykles. Ypač gerbkite vaikų privatumą, neplanuokite jiems darbų, svečių, išvykų ir kt.
- Ugdykite bendrystę ir džiaukitės gyvenimu su savo sutuoktiniu, draugais, bendraamžiais.
- Nenorėkite gyventi dar ir vaikų gyvenimo – kiek jūs jo nugyvensite, tiek mažiau jo liks jūsų vaikams…
Paleiskime savo suaugusius vaikus, leiskime jiems patiems kurti savo gyvenimą. Nepamirškime, kad mūsų sutuoktinis, o juolab vaikai, nėra atsakingi už mūsų laimę. Laimingi galime tapti tik patys, priimdami ir pamildami save ir savo gyvenimą.
Taigi, koks mūsų – vyresniosios kartos indėlis į esamų ir būsimų šeimų gyvenimus? Ar mes esame meilės ir taikos liudytojai, ar teisėjai ir moralizuotojai?
Motina Teresė sakė: „Svarbu ne tai, ar jūs darote daug, bet kiek į tai įdedate meilės ir dalijatės su kitais. Pamėginkite neteisti kito žmogaus. Jeigu teisiate kitus – nemylite“.
Keliaudami į Prisikėlimo – į Dievo meilės triumfo – šventę, malda ir savo gyvenimu linkėkime besikuriančioms ir visoms kitoms šeimoms tokios meilės, kad norėtų kartu pasenti…
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!